Lašu
ant žiedlapio pakibęs
kvėpuoju tavo aromatu
ir tik Tave
jaučiu ir mato
viltis jausmų
svajų take,
------------------------------------------
o
kokios dailios tavo formos-mintim nebetelpu į normas
žalios arbatos gurkšneliu
Tave kas rytą vėl geriu
--------------------------------------
Kai sukuždėjo vėjas
pakalnutėm
Be tavo šilumos
į vakaro šaknis
sustiręs
Ir nejučia sapne
sugirgžda vyris
Stebuklo laukimu kančios
----------------------------------------
Tu nežinai
kodėl pakyla rūkas
Prie perkėlos laikų
subręsta pumpurai
Kai mintimis
atitrūksti nuo knygos
Mano akim žydrom
save matai.
O čia mano verdiktas - pirmos minties pradžia gera, po to skirtingi asmenys suvelia viską ir išmuša ir ritmo; antra, nepyk, bet man nelabai; nu o trečia ir ketvirta tai splošnoje naslaždenije :-)
mintis paglosto bet.. šįkart nusisaldinta deja. nusprūsta nuo tos gražios atbrailos. kur poezija o kur jau kažkokia panegirika meilei. gražiai dėstoma bet.. susilaikau. nebalsuoju.
trūksta žodžių apibūdinti šitą grožį, kurį perskaičiau. džiugini , tinkivinki, savo tokiais eilėraščiais, kaip kokia atgaiva jie kai taip šalta už lango..
:)
Oho, čia tai nieko sau "mintim nebetelpu į normas",
žaliai nepergyvenk - esmė yra sutilpti ant svarstyklių,
visa kita po kostiumu i būdiet privliekatielno.
Ak, dėl žydrų akių Google apžiūrėjau,
bet nieko nieko, šiek tiek radau,
ne masiškai reklamuoja, ech, neužsakysi sau melsvų akių paštu.:)
Svajingas tavo eilius, genialno kak to,
estetiškai dailus, skambus, santūrus vos vos,
tai geriam žaliosios arbatos prie vis to.:)