O, tas keistas gyvenimas…

Kas rytą valgau asfaltą,
Užsigeriu benzinu –
Mano keliai nežinomi –
Keisti ir ištinę.

Valgau aš žoles vietoj mėsos,
Užmerkiu dantis stiklinėj nakčia,
Nusiimu peruką ir paslepiu knygoj –
Valgant asfaltą aš esu laiminga.

Dieną čiulpiu aš ledinuką
Nuo ledkalnio viršūnės
Ir tada einu aš pasivaikščioti
Pėdomis. Po dangų.

Pokaituko aš nemiegu,
Virškinu maistą skrandyje,
Vakare badauju, o naktį
Padedu save į lentyną...

Kartais ateina penkiametis berniukas,
Nuima man peruką bei išima skrandį.
Tada aš esu sulaužyta lėlė medinė
Užmiršta smėlio dėžėje...