moteriškas romansas

Jis nukirpo paskutinius
žėruojančios saulės spindulius,
tada atsisėdo greta
ir mezgė sapnus mano pirštais.

bet aš pavargau.

tada jis nuskynė neramius debesis,
surišo vėjo siūlais ir atnešė,
kaip auką padėjo ir kaip
nuodėmę išpažino.

tikėjos, kad suprasiu.

įlindo į purviną nevaisingą grūdą,
ir prašė, kad sėčiau
pirmą žiemos dieną,
sumaišius su ašarom.

kam? jos stiklinės.

mes užvertėm dar vieną sapną,
bet neišdrįsom pabusti:
ir tu sėdi, ir tu mezgi,
tik debesys neklauso vėjo.

tik aš jau negirdžiu tavęs.