Melancholiška rudenio nuotaika

Gyvenimo drobėje mintimis piešiu tiesią liniją.
Savu keliu einu savanoriškai dainuodama solo.
Nepageidauju bereikalingo niekieno dėmesio,
Todėl nepamatysit manęs šviečiančios iš tolo.

Balzamą sielai mielaširdingai dovanoja ruduo.
Širdis džiaugiasi, matydama vaivorykštinių lapų lietų.
Ant pakelės vienišas stūkso samanomis apaugęs akmuo.
Apsiniaukusiame danguje nebeliko melsviems ploteliams vietos.

Šaižus vėjas plaiksto pusilgius auksinio rudumo plaukus.
Nuo klevo šakos atsiplėšęs lapelis gulasi ant sušalusios žemės.
Sveikinu save ilgai lauktos vėsos sulaukus.
Mane šiltai apgaubė melancholiška rudenio nuotaika.