Miniatiūra apie mergaitę

Mažajai Brigitėlei buvo tik aštuoneri, tačiau jos rimtas veidelis spindėjo neįprastos ankstyvos brandos žiedais. Ji buvo net per daug protinga ir mokytoja visuomet liepdavo jai skaityti. Niekas nemokėjo skaityti geriau nei mergaitė. Kiti antrokai mikčiodavo, žodžiai jų lūpelėse pindavosi, tačiau Brigitėlė visuomet tardavo žodžius tvirtai, aiškiai ir užtikrintai. Ji troško mokytis ir tas užsispyrimas buvo kietesnis už akmenį.
Jos veidelis buvo pablyškęs, mat ji, kitaip nei kiti vaikai, niekuomet neidavo žaisti į kiemą ir gaudyti ankstyvų saulės spindulių. Mažylė tik pasiimdavo storą knygą ir keliaudavo į parką, atsisėsdavo ant savo mėgstamiausio suolelio medžių pavėsyje ir ištirpdavo ore. Kai parke ji skaitydavo šitokia susimąsčiusi, rodės, kad ji tikrai pamažu darosi permatoma ir besvorė, kaip voratinklio gija prilipusi prie žolės stiebelio. Brigitėlė žinojo, kad kažkada ji tikrai taps tokia, kokią žmonės ją matė skaitymo valandomis - besvore, pakils ir nuskris, kaip ir jos mamytė. Tik jau nebesugrįš...