Mirė mano draugas. Laidojom be dūdų.
Ir be varpo dūžių nešėm į kapus.
Pamenu - papildėm vienas kitą mudu...
Geras buvo draugas. Tik neiškalbus.
Rodos, lyg per rūką, aš matau jo žvilgsnį
Šiltą, išmintingą, tariantį: „eime“
Nemokėjau niekad taip kaip jis išgirsti
Ir be saiko džiaugtis paprasta sėkme.
Mudviejų draugystės nesuprato daug kas
Nesupras kam skirtas antkapio akmuo -
Ant kurio iškalsiu: „Mano geras draugas“...
Nors kitiems jis buvo tik protingas šuo.
Žinote,turiu katytę (5mėn),nors ji ir skaudžiai kandžiojasi,ypač,kai žaidžia,bet myliu ją,ji tikrai labai gera draugė,su manimi jai patinka labiausiai;man taip pat,todėl ji daug geresnė draugė už draugą-žmogų.
aga, ir dar batais apauna, kepurėm ir kailiniais.
tada jų gaila. Bet kai palaidotų ir paminklą pastatytų, tai kas šuniui, jau nereikia palto nešioti - t.y. dėvėti. Jei labai turtingas galima ne tik paminklą, galima ir kokią aikštę, šunų stadioną įrengti ir pavadinti to šuns vardu. :D oi tik paleisk fantaziją.
man patiko pirmos trys eilutės. ( ketvirta pasirodė tuščia. Tada dar galvojau, jog apie žmogų rašote. nu paskui aišku. Ketvirtąa eilutė pirmo posmo, labai priešiška, antro posmo trečiai ir ketvirtai - mintimi, ten jis neiškalbus - tai reiškia kalbėti moka, bet neiškalbiai, o čia toks charakteris išsakytas, atrodo kažkaip nelabai jau užsidaręs tas draugas, ir trečias posmas pirmos dvi eilutės, visiškas "fuflo", be finalinių - ten pilnas "pėrėvorotas") :DDDDDDDDDDDDDDDD
Keiskit žodį /neiškalbus/ - netinka. tik kalbantis gali būti iškalbus arba ne. (bent man taip atrodo.) Įdomus kūrinuks. visai įdomu paskaityti.