JI balta suknele

Kai mintys skrido į tolį palikdamos draugės pėdsakų pribarstytą dangų ir džiaugsmo klyksmas pakibo ore, kai ji vėl sūpynių pakylėta skrido aukštyn... pro švystelėjusio vėjyje sijono kraštelį aš pamačiau kelnaites su žirneliais...
Tada supratau...
Mano šėtoniška meile, kaip aš tavęs pasiilgau...
Kaip tu gali mylėti šėtoną, paklausė jis tada, o aš tiesiog nuslopinau jo žodžius bučiniu ir pajutau burnoje ilgą ir ciniškai smailų šėtonišką liežuvį. Jis kaip visada su skaudžia ironija
pasakė:
- Kai tu ateisi paryčiui, aš pasinaudosiu naktine erekcija ir vėl užmigsiu... Rytoj nusivešiu tave į darbą, kad per pietų pertrauką nereikėtų varginti kumščio...
Mums gimė ryžas berniukas... kurį per vieną naktinį pasivaikščiojimą mes kažkaip netyčia pametėme prie kaimyno durų.
Kaimynas pasitaikė geras žmogus, jis priglaudė berniuką, pagirdė jį karštu pienu ir amžiams užmigdė šiltoje lovoje.
Mes taip ir nesužinojome, kur jį palaidojo, neradome laiko pašokti ant jo kapo vienerių metų gimtadienio proga...
Vakar jis man padovanojo geltoną rožę... rožės... jo mėgstamiausios gėlės, nes jomis aš visada susibadau rankas. Jam labai patinka, kai aš aikčioju ir visai nesvarbu, kas tas aimanas sukelia - skausmas ar malonumas.
Kaip juodas mustangas nuo miško atslinko naktis ir šėtonas apgaubė mane savo pragarišku karščiu.
Tuomet, kai mirė mūsų į pasaulį paleistas antikristas, mes nusprendėme, kad pasaulis apsieis ir be naujojo pasiuntinio iš
pragaro.
Šiandien vėl lyja, tai Dievas... Jis vėl pro debesis man rodo savo taukuotą špygą.
Kai Dievas keikiasi, visos pasaulio moterys vienu metu pajaučia orgazmą, nepriklausomai nuo amžiaus, plaukų spalvos ar vietos visuomenėje. Laimingos tos, kurios gyvenime tai patiria du kartus.
Jaučiu kaip į samonę vėl grįžta ji... beprotybė jaunosios suknele... ji dėvi rūtų vainikelį, kad pasaulis nesužinotų apie jos nuodėmę.
Baisu pripažinti, bet aš laukiau jos, nuolat eidavau tikrinti ar ji nestovi už durų... Pasiilgau! Ilgesys - tai jausmas, kuris
persekioja mane dar nuo tada, kai miegojau kažkur netoli mamos širdies, paskui sekė 8 mėnesių harmonija jos gimdoje, bet ilgesys ir
tuomet žiūrėjo į mane pro rakto skylutę. Kai negailestingos rankos išplėšė mane ir pažadino iš palaimingo miego, priversdamos išvysti dienos šviesą, ilgesys nieko nelaukdamas užgriuvo mane
visu svoriu ir jau niekada nepaleido.
Tai Dievas pasiuntė man moterį balta suknele su rūtomis plaukuose...
kaip bausmę už tai, kad pamilau šėtoną.