Klaikus riksmas!..
Nuovargis!..
Skausmas!..
...
Ir laimė!..
Jis atėjo! Jis gimė!
Berniukas augo. Jis buvo guvus vaikas, lieso sudėjimo, auksinių plaukų ir mėlynų akių. Jo tėvas buvo stalius ir visos šeimos maitintojas. Mama - paprasta kaimo moteriškė, bet nepaprastai geros širdies - ko ne šventoji! Tėvai jį auklėjo dorai, religingai...
Deja, neaišku iš kur, neaišku kodėl, berniukas buvo, taip vadinamas, „sunkus vaikas”... Augant jam, augo ir jo nepaklusnumas, atsikalbinėjimas bei užsispyrimas...
Nebuvo jis ir tvarkingas, o ir atsakomybės jausmo jame gerokai stigo. Žmonės stebėjosi: „Ar jis tvarte gimęs?! Juk tėvai tokie dori žmonės!..”
Kai vaikui suėjo devyneri, tėvas norėjo leisti jį piemenauti ir taip padėti šeimai uždirbti sunkiai gaunamus pinigus, kurių labai trūko. Deja, didžiam nusivylimui, išgirdo kategorišką „NE”. Buvo pareikšta, kad iš piemenavimo nebus jokios realios naudos ateity. Verčiau jis paimdavo knygą, nueidavo į laukus, atsiguldavo kokiam nors pavėsy ir kiauras dienas leisdavo dykai laiką skaitydamas... O tėvai tikėjo, galbūt išties knygos jam ateity atneš daugiau laimės ir turtų.
Berniukui augant, labiausiai didėjo jo arogancija ir pasipūtimas. Kaimynų vaikai girdėdavo vien tik pagyrūniškus jo ateities planus, kaip jis vieną dieną paliks gimtus namus, sunkiai vargstantį tėvą ir raudančia motiną, klajos po pasaulį ir skleis visiems savo tiesas, liepdamas jį garbinti kaip Pasaulio Karalių!..
Ir išties...
Jaunuoliui sukako aštuoniolika. Palikęs savo ir taip sunkiai galą su galu suduriančius tėvus, jis iškeliavo nežinoma kryptimi niekam nieko nepasakęs. Pakeliui jis niekšingai apsimetinėdavo vargeta ir prašydavo žmonių malonės jį pavalgydinti, pagirdyti ar priglausti nakvynei. Kai kurie jam siūlė darbą už pastovią pastogę ir maistą, bet jis išsisukinėdavo, sakydamas, kad sunkiai serga ir negali nieko dirbti. Mainais už žmonių gerumą, jis tik žarstė savo įsakymus - nedaryk to, nedaryk ano... Taip ir keliavo per pasaulį, per žmonių galvas, per jų gerumą... Apsimetinėdamas ir meluodamas, įsakinėdamas ir nenuolaidžiaudamas, ir skelbė: „Bijokite manęs, gerbkite mane, nes amžinai kęsite pragaro kančias!”
Ir žmonės jo bijojo
...ir iš baimės gerbė...
O jis vis ėjo... Jaunuolis ėjo...
Taip keliavo beveik trejus metus. Per tą laiką jau buvo nustatęs savo dogmas ir piršdavo jas kitiems. Sakėsi esąs jų Dievas ir nevalia jo rūstinti. Žinoma, ne visi tikėdavo jo žodžiais ir neva dieviška prigimtimi. Atsirasdavo ir tokių, kurie jį pajuokdavo, bet „Už viską bus atlyginta”,- tokiems atsakydavo vaikinas.
Tačiau vieną dieną jis paėmė ąsotį su vandeniu ir pavertė jį vynu... Laužė duoną ir maitino alkstančius...
Ir jis BUVO Dievas!..
Meluojantis, apsimetinėjantis, gąsdinantis...
Neteisus, bet teisingas.