Dienoraštis VIII

Atostogos baigiasi, kaip visi geri dalykai - tada, kai labiausiai to nenori.
Bet baigėsi, tai baigėsi, ką padarysi...
Karlas maloniai mus išlydi. Turbūt džiaugiasi, kad mūza nevykėlė išvažiuoja. Ne, iš tikrųjų jis liūdnas, o gal paniuręs, kaip visada. Ibruka kažkokį ruloną tapetų į rankas.
"Present."
Lex turi siurprizą.
"For the last day of summer..."
Jis išvaziuoja. Ilgam. Na, laikas tai labai reliatyvu. Nors aš gerai žinau, kad šitame gyvenime, mes jau nebepasimatysime. Neklauskite kodėl, tiesiog žinau.
Na, bet šiandien paskutinė mūsų diena (ir naktis?) kartu...
Mes važiuojame į Utrechtą, ir lipame į buvusio vienuolyno bokštą.
308 laipteliai ir jokio lifto.
Saulėtą dieną iš pačios viršūnės gali matyti Amsterdamą. Aš įsivaizduoju, kad matau.
Bet iš tikrųjų negirdžiu nei žmonių šurmulio, nei balandžių burkavimo, nei Lex šnekų.
Galvoje skamba viena "Moby" daina, viena eilutė...
"Why does my heart feel so bad?"
Žiūriu į tolį ir apima toks pikdžiugiškas noras viską palikti ir išskristi. Tiesiog atsispirti ir skristi. Bet pažiūrėjus į apačią tas noras greitai dingsta...
"I want to kiss you..."
Kokia romantika... Bokštas... Balandžiai, betrūksta, tik iš dangaus pabirusių rožių žiedlapių...
Deja, jaučiuosiu atvirkščiai.
Viskas taip, kaip ir galvojau (taip kaip ir norėjau?..)
Banali atomazga.
Aš nebenoriu to... Dabar nebe...
Aš noriu amžinos meilės.
Jausmo... Tikro jausmo, kaip griūtis, uraganas, taifūnas ir visos stichijos vienoje...
Aš jau nežinau ko noriu...
Bet Lex viską perskaito mano akyse... Nežinia...
"Sorry, but I can't fit in your world..."
Man irgi labai gaila Lex... Labai gaila, kad negalėjau šios vasaros užbaigti paskutiniu pikantišku akcentu...
Stiebiuosi ant pirštų galų ir bučiuoju jo kaktą... Jis bučiuoja mano delną... Švelniai...

Nulipu visus 308 laiptelius žemyn...
Visgi, skrydį atidėsiu kitam kartui...
Sėdžiu...
Ramiai...
Geriu "cafe au lait", bandau įšvynioti Karlo dovaną...
Iš daugybės baltų popieriaus lakštų į mane žiūri Lex akys... Tos ironiškos akys...
Daug akių...

Ačiū Karlai...
Tu nupiešei man svajonę... Taip, kaip ir žadėjai...