Po Grabu

Pradėjo lynoti, tad iš sienos maždaug krutinės lygmenyje ištraukiau keletą karstų ir neleisdamas kojūgaliams atsiskirti nuo šešėlių palikau juos ten kyboti. Išėjo visai neblogas stogelis po kuriuo paklojau savo paklotą, šalia užkūriau laužą.

Atsigulusi Amber bemaž iškart užmigo, o štai Vaikas dar ilgai sekiojo mane aplinkui ir neįprastai daug kalbėjo, bei šypsojosi.

„Papasakok kaip mus radai“ „O kaip sekasi Kajui? Ir Neilui? „ „O kaip buvo laidotuvėse? „ „Kaip nugalėjot tavo mokytoją? O Getiną? „ „Koks jausmas keliauti laivu? „ „O kaip sutikot miško monus? „ „Ar matėt griausmo paukščius? „ - ir taip pateikė dar bent pusšimtį klausimų,  o kai neberado ko paklausti paprasčiausiai sekiojo iš paskos ir padėjo rinkti šakas, parnešti vandens, išdoroti paršiuką ir pamauti jį ant iešmo. Darė viską ypač kruopščiai ir kartu su keistu užsidegimu - tartum neturėtų kur dėti pro kraštus trykštančios energijos.

Kai manydavo jog nematau jo šypsena išblėsdavo.

Galiausiai jo jėgos išseko ir Vaikas užmigo šalia Amber. Abu miegojo it užmušti ir nepabudo net tada, kaip pasibaigus surinktoms šakoms pradėjau skaldyti senus, dervingus kelmus gulėjusius šalia netoliese stovinčio tūkstantmečio šulinio, kurio dugne vis dar buvo vandens ir garsiai kurkiančių varlių - jų gyvybingos simfonijos tamsiuose griuvėsiuose skambėjo raminamai.

Skiedros degė velniškai kaitriai, bet abejojau ar juodi dūmai pagerins paršiuko skonį. Lietus sustiprėjo, tad sėdėjau po karstų priedanga ir klausiausi, kaip šnypščia į žarijas krintantys lašai bei spragsi degantis medis. Kitomis aplinkybėmis - bemaž idilė.

„Kažkas negerai. “

Staiga už nugaros pasigirdo žingsniai. Tiksliau bėgimas. Garsas tolo, kol galiausiai visai nutrūko.

„Turbūt kas nors keliavo pro šalį ir rado lavoną. „

„Kažkas labai negerai. “

„Kas po velnių galėjo pro čia keliauti? „ - žingsniai iš kairės.

Prisitraukiau arčiau kardą ir į laužą įmečiau porą skiedrų, kai iš krūmų išniro iš pažiūros aukštas vyriškis. Tiesiog nepadoriai aukštas vyriškis. Pradžioje net suabejojau ar tai žmogus. Bet kai priėjo arčiau paaiškėjo, kad jis tik vos vos už mane aukštesnis, tarsi artėdamas prie laužo ir nusimesdamas nakties apsiaustą būtų susitraukęs, priėmęs žmonėms priimtinesnę formą.

-Iš tolo pamačiau laužą. Pamaniau, kad gal galėčiau prie jūsų prisijungti, kol baigsis lietus ir gauti truputį maisto. Aš galiu sumokėti.

-Žinoma, galite prisijungti, – pasakiau nenorėdamas išduoti baimės.

Nepažįstamasis prisėdo kitapus laužo, tiesiai ant lietaus merkiamos žemės, tad galėjau geriau jį apžiūrėti. Aukšta, plati skrybėlė, balti marškiniai, rudos kelnės ir paltas, kaubojiški batai ir juoda kaklajuostė. Veidas trikampis, su ryškiais bruožais - valdingas ir charizmatiškas. Iš pažiūros vyras atrodė tarsi pirklys, ar teisininkas kuris kažkodėl paliko savo pelningą verslą ir beprotybei užklupus išsiruošė į vietas, kur vaikšto tik bepročiai. Tačiau svečias neatrodė beprotis - nuo jo tiesiog dvelkė ramybe. Net pagalvojau, kad tai - kokie nors kerai, tad pažvelgiau į jį tiesos akimis. Tiesa buvo... raminanti. Ir patvirtinanti - aš niekada nemačiau šio vyro. Bet žinojau kas jis.

-Tiesos akys? – paklausė.

-Tiesos akys.

-Tokį dalyką retai tepamatysi. - Iš užančio jis išsitraukė butelį raudono vyno. - Gersi?

-Žinoma. Iš kur žinote apie tiesos akis?

-Kreipkis į mane „tu“, kam tos mandagybės. Mano vardas - Sebastianas. - Jis ištiesė man ranką.

-Aš esu Lokis.

-Malonu. Aš domiuosi daugeliu dalykų. Tarp jų teko domėtis ir tiesos akimis. Bet dabar tai retas dalykas - žmonės domisi praktiškesne magija. Kur gavai savąsias? Bet turbūt nedera klausti...

-Draugo dovana.

-Kadaise pažinojau žmogų, su tokiomis akimis. Jis mėgdavo žiūrėti į žvaigždes ir tvirtino, kad mato ten sielų akis, žiūrinčias į mus. O aš jam sakydavau, kad ten tik karštos plazmos rutuliai.  Jis atkirsdavo, kad tos akys galvoja tą patį, kai žiūri į mus.

-Aš nematau žvaigždėse akių,  - atpjoviau paršiuko mentę ir padaviau savo svečiui.

-Aš irgi nematydavau. “ – jis suleido dantis į mėsą ir lėtai sukramtė pirmąjį kąsnį. – Derva sugadino skonį, bet nieko tokio, visada maniau, kad pavalgyti, nusišlapinti ir pasimėgauti aistringos moters draugija reikia kiekviena pasitaikiusia proga. Deja, su paskutiniuoju dabar sunku – moterys šiais laikais labai susikausčiusios. Negerai.

-Matyt. – atsakiau.

Jis užsivertė butelį ir išgėrė porą didelių gurkšnių:

-Nuostabus vynas. Tūkstantis penkiašimtųjų metų gamybos. Buvo nuostabus metai vynui.

-Tik vynui?

-Tik vynui. Tada vyko karas – mažas, bet toks kaip visad.

-Negirdėjau apie jokį tais metais vykusį karą.

-Yčiro salyne, tarp dviejų genčių. Buvo prasti metai – salose pritrūko maisto, tad du didžiausi kaimai pradėjo kariauti.. Karas – toks kaip visad. Kariavo tol, kol liko tik viena gentis. Tiksliau -viena dešimtoji genties. Nuo tada maisto ten užtenka. Vynas irgi iš ten. O štai kiti metai buvo geri – tada gimė mano žmona. Neseniai mūsų sūnui sukako dešimt. O kiek tavajam?, – jis parodė pirštu į vaiką.

-Devyneri. Ir jis ne mano – našlaitis.

-Kas nutiko jo tėvams?

-Aš juos nužudžiau.

-Jie to nusipelnė?

- Koks dabar skirtumas?

Toliau sėdėjome tyloje. Kai baigėsi vynas, baigėsi ir lietus.

-Ji labai išsigandusi.

-Ką?

-Mergina. Ji labai išsigandusi. Nepaleisk jos. Mylėk.

Sutrikau, skambėjo, kaip mano tėvas, kai būdavo girtas. Sebastianas atsistojo, nusimovė nuo rankos auksinį žiedą ir numetė man prie kojų:

-Čia už valgį, - vyras nuėjo tolyn ir atrodė, kad toldamas didėja, kaip kad artėdamas buvo susitraukęs, ties pačia laužo šviesos riba apsisuko ir pasakė:

-Beje, pamiršau paminėti – tas vyrukas kuriam nukirtai galvą - jis pabėgo.