o čia jau kaip kam artimiau, bet šiaip jau du žmonės žiūri į tekantį mėnulį žydint kaštonui (kažkada vienas laikė porcelianinį puoduką, mažuose delniukuose, pilną pieno, sėdėdamas kitam ant kelių, pataravo kojomis ore, medį parnešęs, visą cielą medį, kišenėje, vienas, be niekieno pagalbos, tokį didelį didelį, ir gėrė vakarinį pieną, po sunkių ir gražių savo dienos darbų. Nusiplūkęs medį visą parnešęs. Gal dabar jau jo atžala irgi laksto, medžius kišenėse nešioja - giles ir kaštonus...) ilgesys,
o jūs ilgitės vaikystės, o ar ilgitės laiko to kuris yra čia ir dabar - ar tik tada, kai jis tampa praeitimi, žiūrite į jį, kaip į palaimingą laiką. kodėl vienas - gal du žiūri į pasodintą medį mėnesienoje, kaštonams žydint. Ir... Ilgesys, suvokimas - nuotaika.
"Ilgesys visada šalia - pastebime tik rytoj, palaimą vakar" --- ta mintis
(t.y. Ilgėsies? kiparisų baltame veide - kaštonas žydi mėnesienoj. o iš kur kažtonas?)
Gražus jūsų dialogas(monologas?) ir originali metafora (visą medį
vienas parnešei
kišenėj )
o dar įdomesnis dialogas su skaitytojais... Matyt, komentavimas įaugęs į jūsų būdą..
dėkui. kiparisai turi tokią formą -smailėjantys aukštyn - teka mėnuo, kaštonų žiedai baltame veide - mėnulio veide kaštono žiedas - jis juodas kiparisas. na pavyzdžiui - žiūri veidas pasislėpęs iš už kamino - pro kampą - pusė mėnulio veido.
matot Taura, tai tas pats kūrinys ir tik tas pats, teka mėnuo plaukia pienu kaštono žiedai jo baltame veide - kažkada juk to ilgėsies pokalbio lange - kaip ilgiesi laiko vaiko sėdinčio ant kelių
ir kaštoną tą parnešusio - kuris jau šiandien žydi kažkada ILGĖSIES?
du kūriniai būtų du svaičiojimai. vienas ir tiktai vienas - tada normaliokas.
Dėkui ir ne tebūnie - kažkada pasakysiu (gal tai prarastas laikas šiandien, jei tą kūrinuką padalinsiu į ALE du. :)
viskas priklauso nuo to, kaip perskaitysi (jos net viena kitą papildo, melodingumo atžvilgiu, tačiau REIKIA SUPRASTI, kad perskaityti nedalinant į du kūrinukus. čia ne šiaip sau pabangavimas balsu ale poezija. :)
"Baltame veide, ilgėsies? kiparisų -
žydinčio kaštono žiedas...
Teka mėnuo
atsisėdai man ant kelių
- medį reikia pasodinti, - pasakei... ":)
Na ne haiku čia,kaip kažkas pasakė,bet gražu,įdomu.Apskritai man įdomi jūsų kūryba,nors ir ne visada suprantama.Bet jei atidžiau įsiskaityti(to jūs turbūt ir laukiate iš skaitytojo).Žavūs eilėraščiau,kuriuos galima būtų pavadinti "kitokiais".Kaip čia priimta sakyti nebanaliais