Velnių medžiotojas: Alibahas (12)

Ir vėl burtai

Nors golemą regėjau pirmą kartą savo gyvenime, visgi buvau pakankamai girdėjęs apie tokius padarus.

Vaikystėje mane pakankamai dažnai gąsdindavo mediniais golemais, kurie tariamai veisėsi miške. Ir nors vaikiščių gauja nė karto nepastebėjo nieko panašaus į tokį, gąsdinimai paprastai puikiai suveikdavo. Mūsų kaimelyje pakankamai gerai žinojo, kaip gąsdinti vaikus. Užtekdavo kalviui atsibastyti į trobą siaubo perkreiptu veidu ir papasakoti istoriją, kaip jį miške medinė pabaisa vijosi, kalendama savo dantračiais, vaikučiai tris savaites nebenorėdavo naktinėti.
Aišku, po tokios pasakos kalvis gaudavo iš tėvo butelaitį samanės ir laimingas grįždavo į savo kalvę šakių bei ylų kalti. Jis net nebuvo labai nuoseklus pasakotojas. Kas kita mūsų kaimelio ragana, gyvenusi papelkyje, amžinai kamuojama uodų spiečių ir amžinai išradinėjanti vaistus šiems padarams atbaidyti. Paprastai jos vaistai atbaidydavo ne tik uodus.
- Golemai? - pastatydavo akis ragana, - ak, žinau šituos... bet apie medinius nesu girdėjusi, galbūt nauji kažkokie. Mane mokė, kad tik akmeninius, žemės ir ledo golemus galima sukurti, vaike. Iš žemiško, biraus elemento. Medis nėra birus. Jeigu ketintum sukurti medinį golemą, tau pirmiausia jį reikėtų NULIPDYTI iš medžio. Sutik, kad iš žemės ar akmenų tą lengviau padaryti. O dar lengviau iš sniego.
- Bet argi medinis golemas nebūtų tvirtesnis? - nenusileidau.
- Gal, - gūžtelėjo pečiais ragana, - bet ir sunaikinti tokį pernelyg lengva. Kaip ir ledinį. Patikimiausi yra žemės ir akmens golemai. Įsidėmėk tai!
- Oo… - atsidusau ir netrukus raganos žodžius žinojo visi mano draugai. - O kaip sunaikinti akmeninį golemą?
- Sunaikinti? - ragana vaikė uodus nuo puodo, kuriame virė neskaniai dvokiantis marmalas, - golemą? Chmm...
Ji pamojo man pirštu ir palinko, kad pasakytų kažką tylaus, neskirto kitų ausims.
- Tu juk moki saugoti paslaptis ir neišduosi, kaip naikinti mano mažus purvo golemus, ar ne?
Pažadėjau, kad kol gyvas, jos mažieji golemai bus saugūs, nors dar nė vieno iš jų nemačiau.
- Yra būdas, - linktelėjo ragana dar žemiau, - vienintelis...

Akmeninis golemas užsimojo ir padarė platų mostą ilga letena virš vyrų galvų - šie suspėjo pasilenkti. Aukštas, drūtas, šiek tiek pakumpęs, su nediduku akmens kauburiu vietoje galvos, jis buvo praktiškai neįveikiamas metaliniais kardais. Jo akmenines dalis rišo tankus šaknų tinklas. Ragana man kartą rodė tas šaknis - jas netgi vadino „golemo šaknimi“. Sunkiai įveikiamos peiliu, sunkiai sulenkiamos, dar sunkiau išraunamos.
Ir visgi šis padaras turėjo pernelyg paprastą silpnąją vietą, kuria reikėjo nedelsiant pasinaudoti. Laikas nebuvo mūsų sąjungininkas - kitame aukšte skausmus kenčiantis Libas tuoj atsigaus, ištrauks iš žaizdos savo kardą ir tada aš jau niekuo nebegalėsiu padėti. Pernelyg skaudėjo kaklą, pernelyg daug kraujo išbėgo, kad galėčiau iš viso stotis ir kovoti.
- Čiūra! - riktelėjau.
Žudikas kilstelėjo į mane akis. Jis buvo pernelyg susirūpinęs golemu.
- Nusivilk marškinius ir trenk jais tam akmeniniui į kaktą!
- Kąą-ą?..
- Paskubėk! Ant jo kaktos užrašytas gyvybės žodis! Trenk jam šlapiais marškiniais! Nuplauk užrašą!
Mažas, vos įžiūrimas užrašas, kurį parašydavo ant kiekvieno nulipdyto golemo kaktos. Tik taip jie atgydavo ir imdavo klausyti kūrėjo komandų. Čiūra, vos tik suprato savo užduotį, numetė kardą ir ėmė nusirenginėti. Staiga iš tarpdurio jį nutvėrė rankos ir įsitempė vidun, net nespėjusį ištraukti rankų iš rankovių.
- Neleisiu! - užklykė Temilė, talžydama pargriautą žudiką. Jos dailios kojelės darbavosi nesigailėdamos, Čiūra riaumojo lyg koks lokys, raitydamasis ant grindų visu savo liesu ilgiu ne prasčiau už gyvatę. Vos išlaisvinęs vieną ranką iš rankovės, jis kiek kilstelėjo ir sugebėjo pastverti princesės koją. Patraukė į save, mergina aiktelėjo ir griuvo visu ilgiu.
- Bestija... - išgirdau komplimentą karališkam asmeniui.
Parvirtusi Temilė sulenkė koją ir iš visų jėgų spyrė, tačiau pataikė tik į petį, nors taikėsi neabejotinai aukščiau. Čiūra raukydamasis pašoko, susuko marškinius į storą virvę ir pasileido į golemą, kuris kaip tik stengėsi pritrėkšti prie sienos du vikresnius Parvelio agentus.
- Atsisuk!!! - suriko mergina savo tarnui ir šis grįžtelėjo į žudiką. Stora ranka pavojingai arti praūžė, vos nenuskeldama galvos.

Ir visgi aš dar galėjau prisidėti prie šio mūšio.  Jeigu ir ne golemą, tai bent jo šeimininkę galėjau nukenksminti. Išsitraukęs svaidomą peilį prisitaikiau ir paleidau skrieti į merginą, kuri, susitaršiusi po kritimo žiūrėjo, kaip Čiūra nesėkmingai bando susidoroti su akmeniniu. Trumpi dantyti ašmenys susmigo į jos petį, šiek tiek žemiau raktikaulio. Jau buvau išsigandęs, kad sujudėjusi mergina atstatys daug rimtesnę vietą.
Ji sukliko, apsisukdama ratu, griebdamasi sveika ranka už žaizdos.
Golemas pavojingai sugrumėjo, ieškodamas to, kas pakenkė jo šeimininkei. Akmenų kalnas atsisuko į mane, vėl atsisėdusį ant laiptų. Dvi raudonos švieselės suspindo ryškiau, išaugo, jis žengė artyn, nekreipdamas dėmesio į kapojimus kardais. Viena ranka atsirėmęs į grindis jis ėmė kelti kitą, ketindamas sutraiškyti mane lyg vabalą.
Bandžiau pasvirti ir bent pabandyti nusiridenti laiptais, tačiau akyse ėmė lietis ir pajutau, kad tuoj neteksiu sąmonės.
Golemas krūptelėjo. Jam ant sprando užsirito ilga žmogysta, mojuojanti lanksčiu kardu, kuriuo ji ėmė brūžinti padaro galvą, ketindama nupjauti. Oras sušilo, pražydo baltos akacijos, žydru dangumi lėtai plaukė pūkuoti debesys...
Netekau sąmonės, taip ir nesuspėjęs sulaukti veiksmo pabaigos.

---

- Edi? Edvardai! Mes bandysime pakelti tave virvėmis, nebandyk judėti! Ar girdi mane?
- Manau, jam vis vien. Duok Mureliui ženklą, kad pradėtų traukti.
- Šventas jauti, kiek kraujo! Paskubėkite, vyrai! Temilę kelsime sekančią!
- Aš jus papjausiu, sutrypsiu, liepsiu pakarti! Kaip jūs drįsote sužeisti mane! Kaip jūs DRĮSOTE surišti mane! Jūs žinote, ką mano tėvas jums padarys?!
- Užsičiaupk, didenybe!

---


- ... tuoj pakviesiu sargybą! Sargyba!!!
- Nustok žviegti, moterie, arba nulaiminsiu tavo juodą sielą mūsų valdovui! Bent žinai, kad čia guli vienas iš mūsų brolių? Mes turime teisę aplankyti jį ir suteikti Tamsiojo Valdovo stiprybės.
- Jis jau gavo stiprybės iš manęs, jūsiškė jam nebereikalinga. Nešdinkitės!
- O kas tu tokia būsi? Bene Oberhaido skaistuolė?
- Rūmų gydytoja, jūsų žiniai! Žiūrėkite, ką pridarėte su savo buvimu šioje vietoje. Jis sujudėjo... Edvardai? Ar girdi mane?
- Jis sujudėjo, nes išgirdo Tamsiojo Valdovo kvietimą gyventi, tęsti savo tarnystę.
- Gerai... (atsidūsėjimas). Tebūnie kaip sakote, bet jeigu pamatysiu jus girdant jam kraują...
- Niekas ir nesiruošia. Neturime čia tam tinkamo altoriaus, juodo avino...
- Sargyba!!!

---

- ... gerai pažinojai?
- Vaikystės draugai, jūsų didenybe.
- Hmm, įdomu. Iš kur tu, kary?
- Demijus, mano ponia. Iš Avento.
- Nori pasakyti, kad ir Edvardas - aventietis?
- Taip, jūsų didenybe.
- Siaubinga. Parvelis irgi iš ten pat. Kai pagalvoji - daugybė Alibaho žymių asmenų kilę iš Avento. Kartais man atrodo, kad ta maža šalis nori mus užkariauti net nepaskelbusi karo, vien tik siųsdama čionai savo žmones, kad jie brautųsi į rūmus ir užiminėtų aukštus postus.
- Hmm...
- Nesvarbu. Ar judu... medžiojote velnius kada nors kartu?
- O ne, mano ponia! Jokiu būdu! Tai jo vieno užsiėmimas.
- Ir nebandei iš jo išmokti?
- Kiek man Edvardas pasakojo, to išmokti neįmanoma, jūsų didenybe. Nors... girdėjau, jis turėjo mokinį kažkur Žaliajame Kalnyne. Nežinau, ar išmokino.
- Kaip įdomu! Jis man to neminėjo.
- Na... hmm...
- Kas jis toks buvo, tas mokinys?
- Nenoriu meluoti, jūsų didenybe...
- Vadink mane tiesiog Licera, kary. Nagi?
- Dėkoju, jūsų... Tai va, žmonės kalba, kad tas mokinys buvo Kėbulo šeštojo sūnus.
- Princas?!
- Na, hmm... taip, regis. Princas Benkartinas. Tačiau kartoju, panele Licera - taip tik žmonės murma...
- Nesvarbu. Pamiršk, ką žmonės murma, Demijau. Tu ir taip man labai smarkiai padėjai.
- Ee... Padėjau?
- Ir tai pamiršk!

---


Sąmonė, retsykiais sugrįžtanti tarp slogių sapnų, galutinai nušvito. Nežinojau, kiek laiko gulėjau užsimerkęs, jausdamas dusulį, tačiau dabar ketinau išsiaiškinti.
Laikas, laikas, bėgantis laikas... Man vis atrodė, kad jo praėjo neatleistinai daug ir Libas tuoj ateis, mojuodamas juodu kardu.
Gulėjau palapinėje. Pro audeklą matėsi aukščiausiame taške kybanti saulė, jos šviesa neįkyriai žaidė pro mažytes siūles. Pavojaus nuojauta pamažu praėjo, užleisdama vietą suvokimui.
Taip, mane iškėlė iš šulinio. Kada? Užvakar?
Lėtai kilstelėjau apsunkusią ranką ir pabandžiau prisiliesti prie kaklo. Užčiuopiau storą tvarstį, kuris šiek tiek trukdė sukioti galvą. Ir tie balsai, skambantys galvoje... Demijaus, Almeriko, Liceros, Čiūros... Ar jie buvo tikri?
Atsibudęs ūmai supratau, kaip sunku atskirti, kur buvo sapnai, o kur tikra.
- Ei... - kilstelėjau galvą, - ar yra čia kas nors?
Bet palapinė buvo tuščia. Man atrodė, kad pro įėjimą dengiantį audeklą matau krūmų bei medžių šakas. Tokią gausią augmeniją buvo galima rasti tik vienoje vietoje - rūmų sode.
Ir dar kažkas sujudėjo ten, prie įėjimo. Siluetas nuėjo tolyn nuo palapinės. Greičiausiai mano kvietimą kažkas išgirdo.
Iš abiejų pusių tuščia. Tik kailiai, pagalviai ir kelios antklodės. Galėjo bent ąsotį palikti su kokiu nors gėralu - tikrai neatsisakyčiau.
Sušlamėjo žolė. Sugrįžo jau du siluetai. Pirmesnysis sugriebė audeklą ir patraukė jį į šoną, o antrasis pajuodo, patekęs į ryškios šviesos centrą. Šiek tiek pastebėjau tą, kuris laikė audeklą. Tai buvo mergina, apsirengusi kaip sargybinis, tik uniforma nepanašėjo į Alibaho sargybinių. Ir ji man pasirodė pažįstama.
Audeklas sugrįžo į savo vietą, šviesa prislopo, leisdama apžiūrėti lankytoją.
- Sveikas sugrįžęs, Edvardai, - nusišypsojo Koma, Žaliojo Kalnyno valdovė.
- Tu?! Bet... - aš dar sykį dirstelėjau į krūmų siluetus, matomus pro audeklą, - Kaip? Nejaugi aš Žaliajame Kalnyne?..
-  Ne, kvailiuk. Tu Irmiro sode. Sveikas sugrįžęs iš sapnų. Tai aš atvykau į Alibahą, kaip ir buvau žadėjusi rašte. Juk perskaitei mano raštą Irmirui?
- Taip, dabar prisiminiau, - sumurmėjau, stengdamasis atsisėsti, - tavo vizitas...
- Vizitas įvyko vakar. Ir iškilminga vakarienė, kurios metu visi vietiniai atrodė tokie prislėgti, lyg čia aš būčiau dėl visko kalta. Ne laiku pataikiau, bet... tiek to. Formalumai baigti, tu savo užduotį irgi puikiai įvykdei. Matau, jau suspėjai ir čia įsidarbinti.
Ji švelniai nusišypsojo ir staiga palinkusi pabučiavo į lūpas. Kai atsitraukė, šypsena buvo jau išblėsusi, o jos akyse šiek tiek jutau keistą rimtumą.
- Kalnyne tau atsirastų ir mažiau pavojingų darbų, - staiga pareiškė.
Nieko neatsakiau, stebėdamas jos bėgiojantį žvilgsnį. Nežinojau, ką galvoti.
Koma, su kuria tiek laiko keliavome Pragaru, Nakrododu ir Valhala, kuri tada prakeikė mane įsimylėti ją, dabar buvo kažkokia pernelyg tolima būtybė, įkalinusi save rūmuose ir savo žmonių bei šalies problemose. Be to, ji vos tik įėjusi leido suprasti, kad su burtais viskas baigta. Tas nuotrupas, kurios mums liko po Pragaro, dabar reikėjo įvertinti visiškai kitaip.
- Tu irgi tą pajutai, - staiga sušnabždėjo ji, atsitraukdama dar toliau. Dabar ji buvo labai rimta, o žodžiai nuskambėjo beveik kaip tvirtinimas.
- Taip.
Koma atsiduso, vyptelėjo, lyg dar ketindama nusišypsoti. Bet nenusišypsojo.
- Ką gi, tikriausiai tai ir neturėjo trukti amžinai, ar ne? Visgi buvau kvaila, žaisdama tokius žaidimus... Ar... tu dar grįši?
- Visada grįžtu, - linktelėjau, - visada suku ratus, Koma. Nuo jūros iki snieguotų kalnų. Nuo kalnų prie jūros. Visada vienu ratu.
- Taip, bet... ar pasiliksi?
Į tai aš nežinojau ką atsakyti.
- Tada iki susitikimo, - nusprendė ji, vėl prisiartindama ir paliesdama savo lūpomis.

Paskui išnyko, lyg ir nebūtų buvusi. Paliko sumaištį, kurios nesugebėjo išsklaidyti netgi Emerzidė, atėjusi vėliau įsitikinti, kad esu gyvas. Aišku, ji išsyk pastebėjo mano keistą išraišką, tačiau būtų reikėję pernelyg daug pasakoti, kad atsakyčiau į jos klausimus.
- Aš niekur neskubu, - pasakė tarnaitė.
Ir ji iš tiesų niekur neskubėjo, pasiryžusi palaikyti man kompaniją. Ta proga papasakojau jai nedidelę istorijos dalį - tik tiek, kad ji imtų šiek tiek suprasti.

---

Parvelis, kuris niekada per daug nesiilsėjo ir nepraleisdavo progos pažadinti savo samdinių, su naujienomis atskubėjo pačiu laiku. Jau buvau pradėjęs nekantrauti. Semema, iškrapščiusi mane iš palapinės, nusprendė mane palaikyti savo gydykloje, o ten tikrai nebuvo labai įdomu. Būčiau išėjęs iš ten pats, jeigu tik galva nesvaigtų bandant atsistoti.
- Atsistoti! - baisėjosi moteris, - na ir mintys tavo galvoje. Nori paskaičiuoti, kiek kraujo netekai?
Bet paskaičiuoti jau buvo neįmanoma, o ir nesinorėjo. Semema dar kartą prigrasino, kad nebandyčiau niekur šliaužti ir paliko mane. O vėliau apsireiškė Parvelis.
- Sveikas, - spustelėjo ranką, lyg pamiršęs viską, ko jam prišnekėjau tąsyk užeigoje, - manau, tu nori sužinoti naujienas, ar ne?
- Temilė tavo rankose?
- Jei tiksliau, tai užrakinta ir saugoma viršutiniame kalėjime, bokšte.
- Tačiau ji tavo. Mano darbas su ja baigtas, o tai geriausia naujiena, kurią reikėjo sužinoti. Ačiū, Parvi, tu tikras drau...
- Palauk, neskubėk! - nekantriai numojo jis, - ne viskas taip paprasta. Vos tik Čiūros pasiūlytas aiškiaregis pažvelgė į jos mintis, rado ten tiek apžavų, kad pulkui gvardiečių užtektų. Temilė ir mūsų, ir ne mūsų. Visa ta istorija, žinant naujausius faktus, įgauna niūrų atspalvį.
- Dar daugiau darbo man? - atsidusau.
- Nežinau. Bet tau greičiausiai pravers žinoti, kas gi nutiko Alibahe.
- Ąsotį su kokiu nors gėralu, - kilstelėjau abi rankas, - ir tada pasakok, ką tik širdis geidžia.
- Na gerai, - suniurzgė patarėjas, - šį kartą ir man ne pro šalį išgert. Tuoj, grįšiu...

Jis grįžo su vynu ir dviem taurėmis, liepė rūmų gydytojai nekišti nosies ne į savo reikalus ir po kelių gurkšnių kapotais sakiniais ėmė reikšti mintis.

Visų pirma, Liceros užpuolimas dykumoje nebuvo toks nekaltutis, koks galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Plėšikai apie karavaną sužinojo ne iš prievarčių vaikigalių, o iš pačios Temilės lūpų. Ir tai Temilė liepė karavaną lydinčius apginkluoti taip neefektyviai. Kodėl?
Atsakymas buvo vienui vienintelis - pats Ricertas Rubenojus iš Koto Inomeho. Liceros akyse neregėtas jos mylimasis krito į akį pačiai Temilei. Daugiau nei keista - įsimylėti pagražintą paveikslą!
Todėl vyresnioji sesuo nusprendė atsikratyti jaunesniąja.
- Be abejo, vienai jai net nebūtų pavykę, - markstėsi Parvelis, - štai čia išlenda ir kiti veikėjai. Sora Idagas iš Idagų klano padėjo jai gauti vyrų karavanui. Kuprius padėjo laiku atsikratyti Soros, kai tik jo nebereikėjo. Tada Temilė su kupriumi suprato, kad rūmai - nebesaugi vieta planams regzti. Jiems reikėjo naujo štabo, štai todėl buvo įkinkytas ir pusprotis Berdatas, pripasakojęs jiems pasakų apie Postalibą. Nors tikslių durų ir nenurodė, požeminį miestą visgi jiems pavyko surasti. O vėliau kuprius sugrįžo atsikratyti ir paskutiniu liudininku, tačiau tuo metu įsikišai tu.
- Man neaišku, kaip Temilė būtų pasižiūrėjusi Ricertui į akis, jeigu visi ją laikytų dingusia be žinios, ar dar daugiau - žuvusia?
- Čia bene lengviausia, - šyptelėjo Parvelis, - mergina paspruko iš rūmų, kad galėtų būti su savo mylimuoju. Ar begali būti romantiškiau? Ypač kai kilminga mergina pati į guolį lipa?
- Gal, - suabejojau, - tačiau lieka tie apžavai, kuriuos minėjai. Ir tas paskutinis veikėjas, likęs Postalibe.
- Teisingai, - nušvito patarėjas, - jau maniau, kad nepaklausi. Tai štai, visa ši istorija būtų be galo niūri, jeigu ne tie apžavai ir ne tas, paskutinis... kaip jis ten?
- Libas.
- Keistas vardas. Kas jis toks?
Trumpai papasakojau Parveliui, kas toks yra Libas ir ką jis gali.
- Blogai, - paniuro patarėjas, - kad jis liko gyvas. Temilė vis dar jo valioje ir turiu pagrindą manyti, kad visi šie įvykiai buvo jo, o ne Temilės sugalvoti. Iš vienos pusės tai labai gerai, antraip nei seserys, nei motina ar tėvas nebeatleistų Temilei už jos poelgius. Dabar mes bent turime pagrindą žvelgti į merginą kaip į rimtą ligonę, kuriai reikia gydymo. Bet čia ne tavo darbas - tam aš pasamdysiu geriausius apžavų meistrus. Savo užduotį, manau, gerai žinai.
Linktelėjau.
- Tau ko nors reikės?
- Atsiųsk čionai Reiganą, kai tik bus laisvas. Ir... nusamdyk tiek satanistų, kiek tik jų yra mieste.
- Satanistų?! - apstulbo patarėjas, - kam?
- Temilei ir rūmams saugoti, Parvi. Jie gal ir ne patys geriausi kariai, tačiau bent neišsigąs Libo, jeigu šiam kils pagunda apsireikšti rūmuose. Apginkluok juos Oberhaido trikampiais, nes prie Jahvės simbolių jiems prisiliesti tikėjimas draudžia. Duok jiems visko, ko paprašys, kad tik būtų čia. Ir Temilės bokšte nepamiršk trikampių paberti, kad bet kuris velnias sprandą nusisuktų!

---

Sekantis ligonį prisiminęs svečias buvo ne tiek netikėtas, kiek nelaukiamas.
- O... - burbtelėjau nepatenkintas, - jūs...
- Geros jums dienos, medžiotojau, - meiliai nusišypsojo Licera savo nepriekaištingai ištreniruota šypsena, kurioje galėjai surasti tiek tikrą nuoširdumą, tiek nuodų dozę - nelygu, kaip žiūrėsi.
- Geros ir jums, aukštelnybe, - bandžiau atsisėsti, nes nuo ilgo gulėjimo ėmė niežėti nugarą.
Jeigu ji ir suprato mano iškraipytame žodyje sudėtą pašaipą, tai nusprendė nuslėpti. Turbūt tam turėjo priežastį ir aš jau nujaučiau, kas tai bus.
- Įdomu matyti velnių medžiotoją bejėgį ir nusilpusį, - Licera suko ratą aplink lovą, - ar dažnai taip nutinka? Dažnai velnias jus taip sutaršo?
- O taip, - linktelėjau, - kiekviena miela proga. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiu va šitaip, jūsų didenybe. Nuostabus darbas!
- Jums nereikia stengtis mane įbauginti, medžiotojau, - princesė vis dar nenustojo šypsotis, - jeigu aš nusprendžiu ko nors imtis, tai nusprendžiu rimtai.
- Įdomu. Kodėl tada jūs dar čia? Paskutinis jūsų tvirtas sprendimas buvo patekti į Ricerto glėbį, ar ne?
- Ir aš netgi nusprendžiau nekreipti dėmesio į jūsų nepagarbą, - tebesišypsojo Licera, nusprendusi ignoruoti mano žodžius.
- Ir netgi, - pratęsiau jos mintį, - nusprendėte kreiptis į mane „jūs“, kad ir kaip sunku tuo patikėti. Iš kur tokia malonė? Bene sužeistas aš taip gailiai atrodau, kad net akmeninės širdys minkštėja?
Akimirką jos veide šmėstelėjo šaltis ir jau maniau, kad Licera pratrūks. Deja. Mergina labai staigiai nurijo prasiveržusias emocijas, o jos lūpose vėl pražydo šypsena. Šį kartą ne tokia tikra.
- Nereikia, - mirktelėjau, - jūsų šypsena aš netikiu, manęs ja neapgausite. Mačiau jūsų veidus dykumoje ir žinau - per mažai smėlio nutekėjo, kad jie pasikeistų, brangioji.
- Labai gerai, - Licera nustojo šypsotis, o jos akys į mane žvelgė kaip anksčiau, šaltai ir pašaipiai, - reiškia, aš sutaupysiu daug laiko. O gal ir tu sutaupysi manojo?
- Jeigu labai nori, - prisiderinau prie jos „tu“, - atėjai manęs kankinti, kad tapčiau tavo mokytoju?
- Jeigu kankinčiau, argi tu man bebūtum reikalingas kaip mokytojas? - princesė kiek pasvyravo, tada vėl žengė, tęsdama savo kelionę aplink lovą, - kam man reikalingas kankinys sulaužytomis kojomis bei išsukinėtomis rankomis? Ne, man reikia sveiko mokytojo. Tokio, kuris galėtų pakelti ginklą ir atremti mokinės smūgį. Tokio, kuris galėtų stovėti šalia velnio ir nurodyti - „kirsk čia! “
- Nesvajok, - papurčiau galvą, - nebus jokio „kirsk čia“.
- O kaip princas Ben...
- Benkartinas, - pertraukiau griežtu balsu, - buvo rakštis iki pat pabaigos. Radau pastumdėlį, tokį ir palikau! Tau reikėjo įsiklausyti į Demijaus žodžius, mergaite! To neišmokstama!

Melavau, tačiau kas man beliko? Be to, ji ir negalėjo patikrinti, kuo iš tiesų tapo Benkartinas. Jo net aš nebūčiau taip lengvai suradęs.
- Ką gi, - Licera dabar žiūrėjo kiek prisimerkusi ir nuo jos dvelkė grėsme, - aš supratau tavo atsakymą. Tačiau manau, kad per mažai suteikiu tau motyvacijos, medžiotojau.
Ji staiga nušvito ta pačia pirmine šypsena, kuri dabar tikrai pasirodė nuodinga.
- Sveik, stiprėk, - Licera netgi paglostė  man ranką, - aš dar sugrįšiu pakartoti klausimo, Edvardai. Gal tai ir nebus dabar, gal net ne rytoj... Greitai.
Ji išėjo, palikusi mane su keistu prieskoniu burnoje ir niežtinčia nugara.
Mergai akivaizdžiai trūko beržinės košės. Be to, ji vėl laisvai bastėsi neužrakinta. Kur Parvelis žiūri?..

---

Reiganas atėjo pačiu laiku - kad išvaduotų ir nuo Liceros sukelto šleikštulio, ir kad atsakytų į rūpimą klausimą.
- Kas čia? - paklausiau jo, traukdamas iš kišenės blausiai švytintį akmenį, kurį pavogiau iš Libo.
- Nagi, tuoj pažiūrėsiu, - burtininkas pasibalnojo nosį akiniais ir atsargiai suėmė akmenėlį už kraštų, - labai įdomu!
- Tikiuosi, tai tie patys burtai, kurie tau kliudė?
- Nagi iš tiesų, taip. Akmenėlis puikiai kalba. Tik kad čia... ne visai akmenėlis, Edvardai. Čia greičiausiai rūdos gabalas.
- Kas per rūda?
- Neįsivaizduoju.  Nesu tokių dalykų specialistas. Galiu paklausti to, kas žino. O kas dėl burtų - labai teisingai padarei, kad atnešei jį čia. Tas daikčiukas išties trukdo dirbti. Pabandysiu nukenksminti sugrįžęs namo. Ir dar pabandysiu paieškoti, kur išgama demonas galėjo pradanginti tą vienintelį ginklą.
Reiganas susibruko akmenį į kišenę ir pažvelgė į mane linksmu žvilgsniu.
- Matau, tave kankina ne tik tavo kaklas, medžiotojau.
- Taigi... Licera vėl griebėsi savo, - atsidusau.
- Ne, ir ne ji, - papurtė galvą burtininkas, - ta kita, juodaplaukė iš Žaliojo Kalnyno...
- Liaukis kapstęsis po mano galvą! - piktokai perspėjau.
Reiganas krenkštelėjo, o aš staiga pajutau, kad senis visgi turi man ką pasakyti ir greičiausiai kvailys būsiu, jeigu neišklausysiu. Be to, man reikėjo kažkam patikėti dalį savo sunkumo.
- Manau, bus daug geriau, jeigu užduosi klausimą, - nusprendė burtininkas.
- Aš ne... Nežinau, kaip... - užsikirtau, taip ir neišspaudęs to sumauto klausimo. Pirmiausia reikėjo jį sugalvoti, išspausti iš to keisto sunkumo, kurį paliko Komos vizitas.
- Jeigu nežinai, - Reiganas atsisėdo ant kėdės, kurioje paprastai sėdėdavo Semema, rūmų gydytoja, - tuomet sakyk tai, ką jauti.
- Sunkumas, -atsidusau, - nerimas... galbūt liūdesys. O gal ir pyktis...
- Ar tai susiję su ta mergina?
- Po velnių, taip! Kam tau klausinėti, jeigu ir taip gali viską matyti?
- Kartais, kalbant žodžiais atrandama daugiau, - šyptelėjo Reiganas, - Žinoma, jeigu tik nori kalbėti. Kodėl paminėjai liūdesį?
- Todėl, kad jaučiu jį, Reiganai. Greičiausiai todėl, kad norėjau būti su ja, tačiau atsisakiau, nes įtariau vis dar veikiant burtus. Negaliu aš taip.
- O nerimas?
- Nerimas?.. Nežinau. Galbūt todėl, kad viskas vyksta ne taip, kaip tikėjausi. Koma vis dar LIETĖ mane, lyg tebebūtume pragare, užkerėti iki panagių. Gal ne tiek stipriai, bet...
- Tau nepatinka burtai?
- Kaip gali patikti, jeigu gyvenimą šitaip pagadina?! - beveik stūgtelėjau, - kokia čia meilė, jeigu ji prievarta suveda du... du beveik nepažįstamus žmones?!..
- Greičiausiai dėl to ir pyksti tuo pačiu, - linktelėjo burtininkas, - nepatinka meilė. Hmm...
- Ji buvo NETIKRA!
- Labai originalu, - palinksėjo, - deja, nėra tokio dalyko, kaip netikra meilė, Edi. Visos jos tikros.
- Tave kas užburtų...
- Na ir kas? Jausčiau meilę, tačiau lygiai taip pat ją jausčiau ir pabuvęs šalia simpatiškos, man neabejingos moters. Tai visiškai normalus atsakas! Tavo bėda ne tame darže. Pažiūrėkime kiek kitaip. Ar mergina tau atrodo graži?
- Na... taip.
- Gerai. Graži mergina. O ar jos dvasia tau atrodo tokia pat graži, kaip ir kūnas? Juk turėjai progų pažinti ir tai?
- Buvo. Taip, ji labai graži mergina, Reiganai. Kurlink suki?
- Bandau pašalinti tavo nerimą, medžiotojau. Kad galėtum baigti savo nepabaigtus darbus pernelyg nekvaršindamas galvos. Taigi, turime gražią ir dvasingą merginą. Įsimylėjai ją - tai irgi labai normalu...
- Ji mane privertė! Burtais!
- Tu kartoji apie tuos burtus lyg mano papūga. Atrodo, jie čia yra patys didžiausi niekšai tavo istorijoje. Betgi šiandien tu matei ją! Ar ji pasidarė bjauresnė?
- Ne, ji tokia, kaip ir visada.
- Tada gal mažiau dvasinga?
- Ne, vis dar tokia pati, o kodėl...
- Štai! - riktelėjo Reiganas, - Štai, tu matei lygiai tą patį, kaip ir tada! Kodėl tad nusprendei, kad kažkas blogai? Meilė vis dar yra, drauge mano! Ji niekur neprapuolė!
- Burtai... - priminiau jam, bet Reiganas tik prunkštelėjo ir numojo ranka.
- Meilė yra tai, KAIP tu matai ją! Tai, kaip tu sugebi grožėtis ja, savo mergina! Burtai - tik žodis, kurio tu nekenti. Tačiau ką jie tau padarė? Argi anksčiau tu buvai pabaisa, o dabar esi užkerėtas gražuolis? Argi ji buvo baisesnė prieš tai, kai tu sužinojai apie burtus? O gal kitokio charakterio? Temperamento? Ne?..
Pasakysiu tau, Edvardai, kai ką apie meilę. Daug moterų ateina pas mane, pageidaudamos vieno ar kito vyro meilės. Jos nori burtų, tačiau nė vienas visatos burtas  nepakeis to, ką jos turi savo viduje, po trapiu kūnišku apvalkalu. Galiu jas paversti gražesnėmis, tačiau jos nenori sužavėti trumpam - jos nori MEILĖS.  Mylėti galima tik tokį žmogų, kurį vienodai sau gražų matai tiek išore, tiek vidumi. Štai todėl aš joms visada sakau, kad nėra tokių kerų. Aptemdyti akis galima tik labai trumpam, o tu, mano drauge, tikrai nesi aptemusiomis akimis. Nežinau, kas jums ten nutiko pragare, bet tu NESI užburtas. Nustok kaltinti burtus, nes visa, ką ten patyrei, buvo tikra!
- O kodėl tada aš negalėjau blogai galvoti apie ją? - prisiminiau, gerokai apglumintas Reigano žodžių, - kodėl man temo akyse?
- Greičiausiai tik tokie ir tebuvo tavo burtai, medžiotojau.  Tamsa akyse. Bet ar jos dabar temsta? Ne? Štai ir atsakymas į tavo klausimus, visi tavo pokyčiai. O dėl savo apsunkusios dvasios esi kaltas tik pats.
Meilė yra primityvus, kūniškas jausmas. Ji nepakenčia, kai kas nors bando išlukštenti ją į dienos šviesą, ištyrinėti, išmatuoti ar įvertinti jos paprastumą. Kiekvienas, kuris bando tą padaryti, pasmerktas kančiai. Štai dabar ir tu bandai įvertinti savo meilę. Nereikia! Palik tą kvailiams, tiesiog džiaukis tuo jausmu!

Reigano žodžiai buvo stiprūs. Jis iš tiesų sugebėjo kilstelėti akmenį, slėgusį mane. Jeigu senis buvo teisus (o tuo tikėti norėjau), tada man vis dėl to buvo verta ilgam grįžti į  Kalnyną.
- Tau palengvėjo, - linktelėjo burtininkas, - tai gerai. Semema pasirūpins tavo kūno sveikata. Kai turėsi laiko, užsuk į mano namus. Turiu ten vieną įdomų dalyką. Jis išsklaidys tau visas abejones, mano drauge, nors iš pradžių gal šiek tiek sukrės. Bet tai paprastai išeina į naudą. Na, iki kito karto!
Reiganas paspaudė man ranką ir patraukė prie durų.
- A, beje... - atsisuko, - tau vertėtų kažką daryti su Licera, nes mergužėlė išties karingai nusiteikusi. Bijau, jos nesuvaldys nei Parvelis, nei mamytė. Apie tėtuką iš viso patyliu.
- O aš čia kuo dėtas? - nustebau, - manęs ji tuo labiau neklauso ir neklausys.
- Nustebtum, - mirktelėjo Reiganas, - iki kito susitikimo, medžiotojau.

Jis išėjo, o aš likau galvoti apie jo paskutinius žodžius. Licera klausytų manęs? Kodėl turėtų? Be to, jeigu ir klausytų - kam man ji reikalinga?
Ne, tai buvo prasta mintis.

---

Tačiau aš dar gerai nesuvokiau pačios Liceros žodžių. Kad šiuo metu rimtai svarstyčiau jos priėmimą į mokinius, man iš tiesų trūko motyvacijos. Dar nežinojau, kad netrukus ta motyvacija pati ateis pas mane, besistengiantį pasveikti.