Be Balso Ir Sparnų

Skaičiuoju temstančių akių žingsnius išnykstančius.
Supurvintam stikle.
Lyg mokinys be kūno, lyg dvasia už suolo rašaluoto.
Iššluoto proto šaknys karčios lyg nuodingas kąsnis,
Aukso aikštėje.

Suglamžęs kruviną save, kaip lapą šalto popieriaus.
Išplėšto vėl ir vėl.
Padėjęs galvą po rudens dušu supykusiu ir plakančiu,
Išsakančiu pro lūpas kenčiančias. Dar vieną nuodėmę,
Sudužusią, bet surinktą.

Užspringo baltos gėlės, žydinčios tapytoje vienatvėje,
Senais dažais.
Nuspalvinau save sukibusiais teptukais. Žvelgęs išblukau,
Ir jei sakau - neišgirstu. Vidus įširdęs platų balsą atima,
Lyg paukščiui nusikaltusiam.

Tamsoj. Iš sienų keturių lipdytam vandeny beskoniam,
Maudosi ir inkščia.
Many. Nežmoniškai bjauri kančia. Lyg akmenį apkabinu,
Sukiužęs ridenu.  Užpildo gyslas kiauras it suartas laukas,
Kuriam nebekenčia žiemkenčiai.

Išpuvo atsiprašymai, suniro stiklas. Akys atsimerkiančios,
Sudegusiom blakstienom.
Užkloja lapai skaudančias rankas, sustingusius pirštus,
Pro tuos vartus įeit prašysiu. Netikėk. Ir niekada neženk!
Netikro aukso paukštis ten čiulbės.

Užspringusių gėlių laukuos, sudegusiom akim tave matau,
Aštriam stikle.
Ten braido mano kojos kruvinos, be kūno. Dėmės rašalo,
Lyg pirmas pašalas – žudikas, šaldau lūpas bąlančias.
Aš skausmo paukštis gimęs – nusikaltęs – žūstantis.
Savy...