Skaudūs žingsniai

Joniukui buvo vos keturiolika. tik ką baigęs septynmetę pradėjo dirbti kolūkio buhalterijoje apskaitininku. teko tvarkyti kolūkiečių darbadienių apskaitą. Išlaikęs stojamuosius egzaminus į tuometinį Rietavo žemės ūkio technikumą, pradėjo studijuoti agronomijos mokslus. Tuometinis visų Lietuvos žmonių gyvenimas buvo nepaprastai sunkus. Praėjo vos šešeri metai nuo kolūkių organizavimo pradžios. Sūriu prakaitu uždirbtas darbadienis buvo įvertintas apie 200-300 gramų rugių dirsių. Už metinį darbą kolūkiečiui atseikėdavo, priklausomai nuo darbadienių skaičiaus, maždaug  nuo 50 iki 300 kilogramų net ir pašarui nebetinkamų grūdų. Nemaža buvo ir tokių kolūkių, kurie neturėjo ir tokių grūdų. Pavasariais, kaip taisyklė, stigo pašarų visuomeniniams gyvuliams. Būta ir tokių atvejų kai plėšdavo šiaudinius tvartų stogus karvėms šerti. Pradžioje kolūkiuose buvo gausybė arklių. Kai stigo pašarų kiaulėms, pradėjo skersti arklius ir jų virta mėsa bei viralu šerdavo jas. Vyravo  tokia nuomonė, kad prasidėjus ūkių traktorizacijai  ir arkliai jau tapo visuomeniniam ūkiuiu našta. Žmonės nenorėjo dirbti kolūkyje dėl svarbiausiųjų dviejų priežaščių: pirma, neapmokamas darbas, geriausius grūdus raudonųjų vėliavų plazdesyje išveždavo valstybei, dalį likdavo sėklai, pašarams, o už darbadienius atitekdavo dirsės. Antra- kaimiečiai į kolūkius buvo suvaryti prievarta. Pamena Joniukas, jog ne kartą sodiečius išlaikė po 2-3 paras, moterys nešdavo savo vyrams pietus ir vakarienę į kaimo mokyklą. Pagaliau išseko žmonių kantrybė ir buvo priversti pasirašyti. Tokiu būdu baigėsi „savanoriškas įstojimas“ į kolūkį.
      Didžiausią traumą ūkininkai patyrė tą dieną, kai reikėjo atvesdinti savo arklius, pristatyti inventorių į taip organizuotą kolūkį. Vyrai ir moterys  griaudžiai verkė, glostydami paskutinį kartą savo laisvus gyvulėlius. Tokia tragedija ištiko dar kaime likusius žmones. Dalis ūkininkų nebeįstengė išvežti valstybei nesąmoningos grūdų duoklės, buvo išbuožinti, turėjo pasitraukti iš savo namų. Kita dalis žmonių buvo ištremta į Sibirą.
        Sunkmetį išgyveno ir tuometiniai technikumo moksleiviai. Jaunimas, kaip visada, siekė žinių, troško mokytis. Pagrindinis jaunųjų žmonių išgyvenimo šaltinis buvo maistas. Pusryčių džiaugsmą sudarė dvi riekelės juodos ar baltos forminės duonos, suteptos marmeladu ir puodelis nebalintos miežinės kavos. Taip pasisotinę moksleiviai skubėjo į pamokas. Paskaitų  ir praktinių dalykų medžiagas moksleiviai įsisavindavo uoliai. Po 6-7 pamokų ateidavo metas pietauti. Pietūs buvo stipresni: mėsiška ar pieniška sriuba, kone grynos duonos kotletas su bulvėmis ir daržovėmis. Pavalgę, palyginti sočiai, moksleiviai skubėjo į bendrabučius, nuomuotus butus ar biblioteką. Neprailgus, jau reikėdavo ir vakarieniauti, pridūrė Joniukas. Išvalgę po lėkštę pieniškos sriubos su duona, pasidalinę įspūdžiais su draugais, palengva išeidavo į savo buveines. Dienos valgyklos maistui išlaidos sudarydavo apie 5 rublius tuometine valiutos verte. Paskutinio ketvirto kurso moksleivis gaudavo 200 rublių mėnesinę stipendiją, jeigu ji padidinta- 250. Vienok tokią gaudavo 2-3 moksleiviai iš grupės. Joniukas gavo tokio dydžio stipendją, technikumą baigė su pagyrimu. Dalies moksleivių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo tik stipendija. Tačiau niekas nedejavo, kad tai blogai. Technikume buvo organizuojami įdomūs vakarai, diskusijos, išvykos, teminiai pokalbiai.
        Joniukui, kaip ir kitiems jauniems žmonėms, nepakako valgyklos maisto. Kone kiekvieną rytą reikėdavo nuo 7 valandos stovėti eilėje prie miesto centre kioskelio, kad nusipirkti pusę kepalėlio forminės duonos. Kol nueidavo į užsiėmimus, to puskepalėlio jau kaip ir nebūta. Kai kada nusišypsodavo laimė, kai sužinota, jog vidurinės mokyklos kioske bus pardavinėjama balta duona. Jos popietę moksleiviai laukdavo tarsi šventės. Dar daugiau džiaugsmo buvo, kai teko nusipirkti visą kepalėlį. Sausos duonos nuolatinis valgymas paliko neigiamas pasekmes, prisiminė Joniukas. Jau paskutiniaisiais mokymisi metais jokios duonos nebebuvo galima valgyti: nepaprastai raižė skrandį. Šios bėdos buvo išvengta po pašaukimo į tarybinę armiją. Tarnaujant Vilniaus karininkų mokykloje, jau po mėnesio būtinos tarnybos, jokių skausmų skrandyje nebeliko.
      Vienas įsimintinų įvykių Joniuko gyvenime buvo žygis namo pėsčiomis apie 80 kilometrų. Taip jam atsitiko pirmame kurse, paėjus vos dviem mėnesiams  nuo mokslo metų pradžios. Spalio mėnesio pabaiga. Joniuko kišenėje liko tik du rubliai. To pakako tik nuvažiuoti autobusu iš Rietavo į Užventį. Iš Užvenčio į gimtinę reikėjo žingsniuoti pėsčiomis, nes maršrutinio autobuso dar tada nebuvo. Rytojaus dieną Joniukas anksti ryte nuskubėjo į autobusų stotį, bet pasirodė, kad autobusas jau išvykęs anksčiau. Jis nutarė eiti pėsčiomis. Tamsus, vėsus ir miglotas rudens rytas nemaloniai glostė veidą ir kedeno plaukus. Kiek prašvitus, Tverų miestelis  jau buvo praeitas. Kupinas ryžto ir jėgų Joniukas žingsniavo žvyrkeliu Varnių link. Migla pradėjo kristi vis labiau, saulutė švietė dar skaisčiau. Atrodė ir gamta suprato, kad Joniukui reikia teikti naujų jėgų ir vilties pasiekti gimtinę. Dar gerokai prieš pietus užpakalyje liko Varnių miestelis ir puikusis Lūkšto ežeras. Saulutė kilo aurštyn ir aukštyn. Ir štai po pietų pasirodė apnuogintos pušų šakos. Tai buvo Užventis. Žingsniavo Joniukas toliau miesteliu Tryškių krypties žvyrkeliu. Paėjęs dar penketą kilometrų pajautė didelį nuovargį,  blauzdų skausmąi ir alkį, nes nebuvo vakarieniavęs ir pusryčiavęs. Šalia vieškelio buvo nemažai vienkiemių. Joniukas viename jų paprašė duonos gabalėlio ir vandens. Dėmesingas šeimininkas išnešė iš trobos ne tik duonos, bet ir puodelį pieno. Joniukui pasidarė šviesiau akyse ir toliau žingsniavo gimtinės link. Apie 5 valandą vakaro Joniukas peržengė namų slenkstį. Mama apsidžiaugė pamačiusi sūnų. Po vakarienės ir geros valandos poilsio Joniukui vėl atsistatė jėgos ir su mama suplanavo dviejų dienų kolūkio runkelių nuėmimo darbus.  Užbaigus juos antros dienos popietę, Joniukui už tai mama atseikėjo 25 rublius ir palydėjo į Užvenčio autobusų stotį. Nors mama grįžo namuo naktį, tačiau buvo patenkinta ir laiminga, kad galėjo dalykiškai pabendrauti su sūnumi.