„...Kotoryj raz lečiu Moskva – Odessa...“ – prarūkytu balsu pro ištrupėjusias kolonėles kriokė vienas pažįstamas narkomanas. Jau buvau bekeliąs ranką, kad jį užtildyčiau, bet, pamatęs bendrakeleivių minas, susilaikiau. Man tai negaila – tegul dainuoja, svarbu šokt nepradėtų. Kaip ten ta naktis vadinasi, kai numirėliai iš kapų išlenda?..
Niekaip nepataikydami į taktą bilsnojo vagono ratai, dar labiau savo linksėjimu disonavo priešais mane sėdinčio paauglio galva – užsimaukšlinęs didžiules, šnypščiančias ir tarškančias ausines jis aplinkiniams demonstravo kaip jį „veža“ klausoma muzika ir kaip jam ant visų nusispjaut. Šalimais sėdėjo melomano mamytė – jai (po dviejų valandų nepertraukiamo kuitimosi) pagaliau nusibodo tikrinti, ar ko nors nepamiršo namuose ir viską susidėjo taip, kaip reikia. Dabar, atlošusi galvą ir plačiai išsižiojusi, moteris snaudė.
Ir tik vienintelė dešinėje manęs sėdinti mergina sugebėjo išlaikyti blaivų protą. Žvilgsniu sustabdžiusi mane nuo „žygdarbio“ ji lėtai atsistojo, žengė žingsnelį link lango ir atsuko radiją dar garsiau – apie gražias stiuardeses giedantis Visockis visai pašėlo.
– Jums netrukdo? – ne tiek paklausė, kiek konstatavo ji, nesulaukusi atsakymo krestelėjo juodais lyg smala plaukais ir atsisėdo į vietą. – Keista, kaip žmonėms gali nepatikti tokia muzika...
Žiojausi prieštarauti, bet ir vėl buvau aplenktas:
– Aš – Natalija, – ji teatrališkai atkišo delną.
Nerangiai paspaudžiau. Irgi mat...
– O kaip jus vadina?
Na ne, kas ji manosi esanti? Kažkokia pienburnė (sprendžiant iš išvaizdos jai galėjo būti šešiolika, bet galbūt ir dvidešimt), ir dar ne paprasčiausia Nataša, kaip pasakytų absoliuti dauguma žmonių, bet visa „Natalija“...
– Vitalikas – prisistačiau. Koks skirtumas, Vytautas, Vitalikas, ar pats Vilhelmas? Jai taip bent ištarti bus lengviau.
– Jūs... latvis?
Iš netikėtumo pašokau, į stalą skaudžiai susitrenkdamas kelius.
– Na ne, šiaip jau... lietuvis. O kaip supratote?
– Tiesiog akcentas jaučiasi. Ne stipriai – tik vos vos. Matosi, kad iš Pabaltijo.
Mergina šyptelėjo. Jėzau, taip pažemintas dar niekada nebuvau... Nuo mažens rusiškai šneku ir dar niekas prikaištų neturėjo, o čia... Nuotaika sugedo tiesiog žaibiškai.
– O jūs – (nepajėgiau prisiversti jos „tujinti“) – ukrainietė?
Merginos veidas ištįso, akys suapvalėjo, ji visai neetiškai žagtelėjo. Cha, vienas – vienas.
– Po velnių... Kaip... Kaip supratot?
Negalima, mergaite, šitaip pykti. Grožiui kenkia.
– Profesinė paslaptis – nukirtau. Toliau noro bendrauti ji neparodė, todėl nusisukau ir ėmiau spoksoti pro apmusijusį langą. Nepatikėsit, bet neturint knygos, ar kortų kaladės, geriausias užsiėmimas traukinyje – skaičiuoti pralekiančius stulpus. Žinoma, ilgainiui paskausta akis, bet nuo to azartas tik padidėja...
Maždaug po šimtas penkiasdešimto stulpo nulūžau. Prižadino mane ne atidaromo gazuoto vandens butelio šnypštimas, ar sucypę stabdžiai, kaip dažniausiai būna traukiniuose, o garsus šnibždėjimas:
– Ei, pilieti, pabuskite. Pilieti, ei...
Triukšmą kėlė pagyvenusi uniformuota moteris. Už jos nugaros nuo muzikos vis dar „kaifavo“ paauglys, šalia to, net nepakeitusi pozos snaudė motina. Jauna mergina, po mūsų trumpo pokalbio matyt nusprendusi viską pasaulyje boikotuoti, sėdėjo pasikišusi po savimi kojas ir demonstruodama nuotaiką „kaip jūs visi mane užknisot“ vartė rankose mėlyną pasą. Ką? Mėlyną? Reiškia vis dėl to nepataikiau. Tai kodėl tada ji taip pasiuto?..
– Paselį parodykit, – nenustodama purtyti mano peties šnipštelėjo muitininkė. Ištraukiau iš kišenės sulamdytą žalią knygelę, atverčiau vizą, kyštelėjau jai po nosimi. Moteriškė (akivaizdžiai trumparegė, bet „dėl fasono“ nenešiojanti akinių) geras dvi minutes spitrijosi į nespalvotą nuotrauką, paskui dar tiek pat laiko – į mane. Galiausiai burbtelėjusi kažką panašaus į „geros kelionės“ numetė pasą ant stalo ir išvirto pro duris. Priešais sėdinčią šeimynėlę matyt jau buvo spėjusi patikrinti.
Stop. O prie ko čia tikrinimas? Mes juk Gudijos – Rusijos sieną kertam, liekam tam pačiam „EnVėeS‘e“, pasak Dėdulės–Su–Randu–Kaktoje „Pažangiausioje pasaulio sąjungoje, į kurią kada nors norės įstoti visa Europa...“
Kaip bebūtų, bet pasų kontrolės čia nėra ir nebuvo. Kas vietiniams biurokratams užplaukė?.. Tiek to, mes ne išdidūs, dėmesio nekreipsim.
Už lango plaukė tipiškas „šaltos ir alkanos Rusios peizažas“ – apsnigti laukai, šen bei ten išbarstyti nedideli kaimeliai. Gražu...
Nors jau temo, bet mieguistumo kažkodėl nejaučiau. Mergina, kurios kilmės man nustatyti taip ir nepavyko, be jokių ceremonijų pasiklojo lovą antrame aukšte, įsisupo į paklodę ir ėmė persirenginėti, visiškai nepaisydama ją akimis ryjančio paauglio. O kai nori, ji gali būti net labai rami... Pasekiau vaikiščio pavyzdžiu ir ėmiau spitrytis į po baltu užvalkalu judančią figūrą. Deja, buvau begėdiškai užkluptas pašaipaus žvilgsnio, pabandžiau atsakyti, mano nuomone, valiūkiška šypsena...
Ir būtent tada staiga sucypė stabdžiai, mane, nespėjusį nieko įsitverti, be gailesčio mesdami ant sulankstomo stalelio. Ne, meluoju – stabdė visai ne staiga, jau greičiau „po truputį“. Iš pradžių – vos vos krestelėjo, ką galima buvo palaikyti paprasčiausiu bėgių defektu, paskui trinktelėjo jau smarkiau, sukeldami norą mašinistui padaryti ką nors baisaus, ir galiausiai – rėžė „iki dugno“, lyg traukinys būtų į ką nors atsitrenkęs.
Dar gerai, kad staliukas, kuris pasipainiojo mano kelyje, nebuvo užlenktas – kitaip tektų gražiai ir sklandžiai nusileisti ant niekuo nekaltos snaudžiančios moteriškės arba jos sūnaus... kaip, beje, garsiai spiegdama ir padarė Natalija.
Švokšdamas atsiklijavau nuo į vidurius sulindusio aliumininio stalviršio, apsižvalgiau, ir giliai, sunkiai įkvėpiau. Skauda...
Iš pažiūros mūsų trumpam apgyvendintas plotas atrodė kaip po karo. Nuo lentynų nukritę daiktai pasirodė visai nemandagūs ir prislėgė savo šeimininkus, kurie, beje, taip pat nepraleido progos pasivolioti. Krenkštelėjusi pabudo rūpestingoji motina, su neslepiama nuostaba ėmusi stebėti, kaip garsiai ir negražiai keikiasi jos sūnų užgulusi mergina (trumpo skrydžio metu ji išsinėrė iš paklodės ir savo išvaizda dabar aiškiai glumino išraudusį paauglį). Grindis ir sėdynes nuklojo iš atsidariusio mano lagamino pasipylę drabužiai, susimaišė su praplyšusio čiužinio vata ir kažkokiomis kukurūzų lazdelėmis. Kad ir kaip būtų keista, savo vietoje liko tik tuščia arbatos stiklinė – ji ramiai stovėjo ant palangės ir demonstravo visiems žalią padėkliuką su užrašu „Saratov“. Sakyčiau, kuo ne stebuklas?
Ir jeigu manęs kas nors paklaustų, ko aš tuo metu labiausiai nenorėčiau, nedvejodamas būčiau atsakęs: „kad kas nors įeitų į kupė“. Bet piktas dėdė, kurį žmonės vadina Likimu, klausinėti nemėgsta.