...nebūtų...

Įskaudinta, paniekinta visų,
suskliaudusi sparnus žemyn krentu.
Ta praraja tokia gyli gyli
ir kristi man dar taip toli...

Tad mintyse vartau kančiu karolius,
skaičiuoju savo nesėkmes, bėdas
ir nepaliauju sau kartojus,
kad šiam gyvenime esu klaida.

Visiems geriau, ko gero, būtų,
jei šiam pasaulyje manęs nebūtų,
nebūtų ašarų dalies ir skausmo
ir tuštumos nebūtų jausmo.

Nebūtų ir nepasigestų niekas,
bereikalingai neužimčiau vietos.
Greičiau mane prarytų praraja,
nei skrist, nei krist jėgų jau nebėra.

Širdies kankinantis kiekvienas dūžis
ir akys išvarvėjusios kančia,
ir be savigarbos jau stuburas sulūžęs,
užvaldžius kūną žemės nenugalima trauka...

Pasiekus dugną pagaliau prigulsiu
pavirtusi eiline zemes dulke...
Išnyksiu tarsi niekad nieko ir nebuvo,
lyg ašara nubėgo skruostu ir nudžiuvo...