Ramybė

Alsuoja vakaras
toks didelis
romus
lyg gyvulys -
alsuoja šilumą saulėlydžiu sudrėkęs
krantas

jonažolės žiedeliai vis dar gano pievoj plaštakes
bet jau naktis sugrįžtanti
be debesėlio
gula man ant rankų

kai jos šešėliai šmėsčioja paunksmėj čia
vanduo lyg arbata
atvėsusi po gluosniu
taip ir neišgerta
pasvirusiu nuo kranto
lyg įsiklausyt vandens tėkmės
o gal lakštingalos giesmės -
kai aš brendu per brastą (taip arčiau) į kitą upės krantą...