Panorėjai žvakės liepsnoje spindėti
Ir nesikalbėti, būti nebyli,
Ir visus jausmus ištremti, susilieti.
Ašaroji, dangūs mato - neteisi.
Ši tyla mįsles įminti kviečia,
Neliūdėki potyriai tikri.
Mintyse mylėdama lytėti
Šį gyvenimą, dar jį turi.
Dar junti šią žvarbą rudeninę,
Medžių siluetas - užgaulus.
Begalybė spindi, sugrąžina.
Vėl tikėjimas - žmogus.
Nuopuoliai ir pakylėjimai,
Nuskaidrėjimas akių dugne.
Į apyaušrio žaros švytėjimą
Skrieji, nevilioja sapno užgaida kvaila.
Švyti mėnuo, jaunaties noragas,
Sapno kero vėl nepažinai.
O diena, nelauki, liūdesį įvaro.
Aišku tiek, kad vėlei nežinai.
Kas anapus, už akių rainelės,
Už svajų ir lūkesčių naivių.
Vėl prancūziškai, net ausį veria,
Vėl Teluchinas nostalgišku balsu.