Post scriptum

Nauja? o gal seniai nuvalkiota? Kas yra nauja? Užmiršta sena? Viskas sukasi ratu..
Jų liko tik aštuoni. Aštuoni maži, pilki gulbiukai. Vienas neišgyveno. Natūralioji atranka? Išlieka tik stipriausieji? Gal? Bet kodėl tada aš esu vis dar čia? Kodėl.. tiek daug.. kodėl? Per daug klaustukų mažai mergaitei, kuri vis dar neišmoko ir vargu ar beišmoks.. gyventi. Išmokyti to niekas negali. O ji taip norėjo, norėjo gyventi, pažinti, mylėti, kvėpuoti pilna krūtine. Norėjo? Ne, ji vis dar to nori!
Pavargau ieškoti atsakymų į visus klausimus, susipainiojau.. Aš esu, egzistuoju, būnu, kvėpuoju deguonimi, kurio atsargos taip greitai mažėja, vardan ko? Praradau tikėjimą? Ne! Tik nebetikiu, nebetikiu savim, turbūt niekada ja ir netikėjau, ta maža, naivia mergaite.. Nebetikiu, nors ne! Tikiu! Tavim vieninteliu tikiu.
Kaip gera įbristi į vandenį, panirti, atsipalaiduoti. Pajusti, kad visos tavo bėdos netenka svorio, tarsi išnyksta.. Saviapgaulė? Tebūnie, kartais to taip reikia! Pabundu išpilta šalto prakaito! Vandenį sapnuoti negerai.. Maža mergaitė išsigando. Tai praeis, ateina dar viena diena. Dar viena diena. Jos ateina ir praeina. Maža mergaitė, maža išsigandusi mergaitė nemoka jomis džiaugtis, jos visos tokios vienodos, tos mano dienos.
Jie yra tik aštuoni.. Kaip greitai jie keičiasi! Tuoj užaugs, pakels sparnus ir išskris..
Aš liksiu čia. Liks čia ir ta maža mergaitė, kuriai be galo bus gaila gražiųjų paukščių. Mes liksim čia, kur saugu ir kartais gera. Šiltas ir jaukus kokonas, kuriame slepiasi mano būtis yra tarsi kalėjimas: tvirtos grotos ir nenutrūkusi bambagyslė. Aš esu čia, bet manęs čia nėra.
Telefonas. Jis tyli. Tyli ir maža mergaitė, o aš taip noriu, kad ji prabiltų, rėktų, šauktų, darytų bet ką, tik netylėtų. Tylos per daug! Ji slegia.. Noriu rėkti, bet negaliu. Tyla - tai mano šarvai, slepiuosi nuo savęs, bėgu nuo visų. Man ankšta, o jie šypsosi! Kodėl jie šypsosi? Pykstu, nesuprantu, o gal pavydžiu.. Jie moka džiaugtis tuo, ką turi. Jie? Ne, tai mes!
Aš nemoku šypsotis.. Kas dėl to kaltas? Kaltų nėra. Jie šypsosi, ir visgi mes turime šypsotis.
Gulbės išskris, paliks nykią tuštumą, daug klaustukų, nerimą ir viltį, kad kada nors sugrįš. Viltį iš bjauraus ančiuko virsti gulbe, nukirpti bambagyslę, išsivaduoti iš kokono, prakalbinti mažąją mergaitę ir.. viltį kada nors nusišypsoti..