Velnių medžiotojas: Alibahas (11)

Senas naujas priešas



Pažadino mane griaustinis iš giedro dangaus - kitaip to dalyko ir nebūtum pavadinęs. Atmerkęs akis visų pirma išvydau savo naktinę išdykėlę, paskubomis besivelkančią suknią. Ji buvo gerokai sunerimusi.
Antras padaras, išsyk sugadinęs nuotaiką, stovėjo prie plačiai atvertų durų, atsirėmęs į staktą ir matuodamas žvilgsniu tiek mane, tiek merginą.
- Aš tau jau suteikiau dvi papildomas valandas, Edi, - ištarė Parvelis lediniu balsu, - ir pasistengsiu nekreipti dėmesio, jog vakar sugaišai visą vakarą besistengdamas pasislėpti, užuot dirbęs tai,  ką priklauso...
- Lauk! - užbaubiau nesavu balsu, stryktelėdamas iš lovos kaip motina pagimdė, - Dink iš mano akių, šėtono išpera!
- Edi, neversk...
- Privatumas! Asmeninė erdvė, pagarba miegančiam, velniai tave rautų! O jeigu tau nusispjaut ant to, tai prisibijok satanistų!
- Edvardai, - pabeldė į užtrenktas duris patarėjas, - mano vyrai išnaršė visą miestą! Daugiau neturime kur ieškoti!..
- Pažadink Čiūrą, jis tau papasakos! Beje, kiek iki pusiaudienio?
- Keturios valandos, berods...
- Tai duok man dar valandą! Viso!
Už durų neryžtingai girgžtelėjo grindys po patarėjo batais. Jis man nieko nebeatsakė. Tikriausiai nuėjo laužti durų į Čiūros kambarį.
- Gyvulys, - iškošiau patyliukais, nes dabar tikrai nekenčiau savo senojo bičiulio.
- Už tokius žodžius jau būčiau nuplakta, - išgirdau Emerzidės balsą ir pažvelgiau į besirengiančią tarnaitę. Viena krūtis vis dar begėdiškai pūpsojo prieš mano akis, nesuspėjusi pasislėpti po rūbu.
- Nusirenk, - paprašiau.
- Ką?..
- Turime valandą. Kvaila būtų tikėtis pamiegoti, tai... nusirenk.
Ji neryžtingai paleido suknios kraštą.
- Aš labai seniai buvau su moterimi, - sumurmėjau, imdamas ją ant rankų ir nešdamas atgal į lovą. Merginimui ir meilinimuisi laiko neturėjau - jai beliko pasitikėti mano nedviprasmiška povyza.

---

- Jau nusiraminai? - atsisuko Parvelis, kuris šnekėjosi su Čiūra prie stalo, užkandžiaudami vietiniu maistu. Mudviem su Eme nusileidus laiptais,  šeimininkė apdairiai atnešė daugiau kėdžių, nes čia pat sėdėjo ir pora neišvaizdžių vyrukų, kurie, kaip įtariau, dirbo patarėjui.
- Ne, bet jau žinau, kur nakvosiu kitą naktį.
- Tau vertėtų mažiau gerti, galbūt tada pajėgtum atsikelti su pirmais gaidžiais.
- Liaukis, Parvi. Mes dykumos viduryje, gaidžių čia nėra. Be to, atsikėlęs pats aš daug daugiau nuveikčiau, nei tavo pagalba susigadinęs nuotaiką. Gal sudarome sutartį? Tu manęs nežadini, aš tau surandu tiek princesių, kiek tik prireiks.
- Nejuokinga, - suburbėjo patarėjas, nors jo vyrukai išsiviepė nuo ausies iki ausies. - Tau tereikėjo pranešti, kad radai įėjimą į Postalibą ir tau nebūtų prireikę šventintis į satanistus.
- Neįtikinamai skamba, kuomet šaukštai po pietų. Kas pusryčiams?

---

Parvelis prie manęs apdairiai nebesikabinėjo, tai po valandos jau buvau ramus. Patarėjas šį kartą savo vyrais nusprendė nepasitikėti - pilies požemiuose ketino lydėti pats.
O aš šį kartą ketinau liepti Emerzidei nebesekti iš paskos. Žinoma, mergina užsispyrė, prisimindama Licerą ir jos greičiausiai dar neišblėsusį pyktį. Tačiau šįsyk buvau neperkalbamas ir Emei teko sutikti - sijonuotai būtybei gilūs požemiai nėra pati geriausia vieta.
- Metas, - Parvelis įžengė į ginklų sandėlį, kuriame mes paskubomis ruošėme amuniciją - deglus, virves ir šiaip visokius niekučius, kurių galėjo ir neprireikti, - laikrodžiai versis po valandos. Tiek laiko mums turėtų pakakti nukeliauti iki laikrodininko menės.
Su manimi ir Čiūra dar ketino leistis du Parvelio samdiniai, su kuriais suspėjau persimesti keliais žodeliais pakeliui į pilį. Tvirti vyrukai, įpratę pačias keisčiausias ir pavojingiausias užduotis vykdyti. Tokias, kaip durų į miegančio velnių medžiotojo irštvą išspyrimas...
- Sėkmės, - Emerzidė švelniai prisilietė prie rankos, tačiau tuoj pat atsitraukė, neramiai dirsčiodama į patarėją. Šis dar sykį paragino, patraukdamas prie kito išėjimo.
- Taigi, - linktelėjau, - sėkmės mums.
Ji pasiliko, mes iškeliavome.

Pilies koridoriai, kurie raizgėsi virš žemės paviršiaus, buvo daugiau ar mažiau išpuošti įvairiais kailiais, kilimais, įmantriais šviestuvais ir taip toliau. Tuo tarpu požemiuose iš viso to gėrio liko tik žibintai - ir tie patys visai nekokie. Jeigu tikėti Buzio istorija, kažkada ir čia buvo šilčiau bei jaukiau.
Dauguma įėjimų į menes buvo užmūryti. Tai reiškė, kad viduje nieko gero nebėra, o pro klastingą plyšį sienoje visą erdvę užtvindė smėlis. Tos menės, kurios išliko sveikos, buvo paverstos kalėjimais ir kankinimų kameromis, apie kurias jau pasakojau. Parvelio citadelė, jo pramogų centras...
Patarėjas vedė mus pro visas tas kameras, iš kurių kartais išgirsdavome kokį keiksmą ar dejonę - virė požeminis gyvenimas. Parvelis į tuos garsus nekreipė jokio dėmesio.
- Šie veda į vandens saugyklą, - sustojo prie laiptų, - ten kito išėjimo nėra. Ne čia...
Jis paėjo dar kelis žingsnius ir pasisuko į kitą koridoriaus pusę.
- O šituos mes patikrinsime. Apačioje yra dar vienas kalėjimas, kurio gale buvo laiptai. Ten aš retai kada laipioju.
- Tai tu mintinai neprisimeni kelio? - neištvėriau.
- Čia mes turime dvidešimt aštuonis koridorius, keturias galerijas ir dar pusšimtį laiptų aikštelių, kurių nė tu pats neprisimintum, - atrėžė Parvelis, - aš tik atmetu tas vietas, kurios baigiasi aklėmis. Laikrodininko menėje buvau vos dusyk, kada tyrinėjome Irmiro požemius. Ji trimis aukštais žemiau. Ir tas aukštas paprastai nelankomas, nes ten nesaugu. Uždekite porą deglų - mes tuoj atsidursime dalyje, kurioje paprastai būna tamsu.
Čiūra sukrebždėjo man už nugaros, traukdamas iš kuprinės deglą.

Toliau eiti tapo šiek tiek įdomiau. Kažkur visai netoli tekėjo vandens gysla, klastingai prasigraužusi ir į tarpus tarp sienų. Koridoriai tiesiog blizgėjo savo šlapiomis sienomis, o kai kur nuo lubų iki pat žemės buvo nukarę rankos storumo dariniai, kuriais taip pat sruvo vanduo, kaupdamasis į balas, tekėdamas pro neregimus plyšius kažkur dar žemiau. Vanduo tiško po mūsų batais, jo netrukus buvo pilna ir už apykaklės. Kai kada vieniši lašai tykštelėdavo į pakaušį, priversdami susigūžti - vanduo visgi buvo labai šaltas.
- Atgal, stop! - riktelėjo priekyje žingsniavęs Parvelis, - ne tie laiptai. Grįžkime iki artimiausio išsišakojimo.
Atsidusau, bet susilaikiau nuo komentarų. Be Parvelio čia tektų bastytis ne vieną parą, kol išsiaiškintume visus kelius.
- Taip, regis čia, - patarėjas kyštelėjo deglą į tamsą ir patenkintas linktelėjo, - štai ir grandinė. Eime...
Grandinė išlindo iš plyšio sienoje, palubėje ir pranyko priešingoje sienoje. Surūdijusi, varvanti, tačiau vis dar atkakliai tebetarnaujanti.
Leidomės slidžiais laiptais, kurių apačioje laukė nemalonus siurprizas - vandens buvo prisikaupę per pusę pėdos virš grindų. Parvelis net nestabtelėjo - nuteškėjo priekyje, o aš dar akimirką suabejojau. Bet nebuvo kur dingti.
- Galėjai perspėti!.. - suniurzgiau, svajodamas apie žvejo batus.
- Nežinojau, - atsiliepė patarėjas, - praeitą kartą vandens čia nebuvo. Prakeiktos požeminės srovės kaskart keičia vietą bei kryptį.
Mes patekome į tuščią menę, kurios kitame gale juodavo tamsi anga. Deglų šviesa čia sužaidė smagų spektaklį su vandens raibulių atspindžiais ant sienų. O mano šlapias kojas ėmė gelti dygus šaltukas.
- Velniava, - susikeikė staiga Parvelis, - vanduo greičiausiai bus užtvindęs laikrodininko menę...
- Ką? - karktelėjau, - tada greičiausiai ir visą Postalibą, nes ten gi šachta, vedanti žemyn.
- Įdomu, - atsiliepė Parvelis ir aidas jo balsą pakartojo lygiai tris kartus, - leiskimės, pažiūrėsime. Atsargiai, čia visas krioklys ant laiptų! Laikykitės sienos.
Kuo toliau, tuo Irmiro rūsiai man vis daugiau priminė kalnų urvus. Vanduo ne tik tekėjo grindimis bei sienomis - jis čia išgraužė pačius įvairiausius raštus. Greičiausiai požeminė srovė darbavosi ne vienerius metus.
Staiga Čiūra aiktelėjo man už nugaros, šviesa išsyk užgeso, o man į kojas visu svoriu trinktelėjo krentantis kūnas, nepalikęs jokių vilčių atremti smūgį.
- Liucifierio išpera!!!
Tai Parvelio agentas susikeikė, kuris žingsniavo prieš mane. Jis buvo sekantis, kurį įtraukėme į čiuožimą ant užpakalių srove žemyn. Mano dantys tarškėjo sulig kiekviena pakopa, kurias aiškiai jutau minkštąja dalimi. Ir kai jau pasiekėme Parvelį, šis kaip tik buvo nusileidęs ir lėtai sukosi į mus, žiodamasis sakyti kažką, ką netrukus turėjome išgirsti.
Bet mes nutrenkėme ir jį, parversdami į ledinį vandenį, kuris šioje patalpoje buvo pakilęs beveik tiek pat, kiek ir viršuje. Tik čia, tamsioje menėje kažkur grumėjo krentantis vanduo, kažkas dundėjo, girgždėjo, skimbčiojo ir be perstojo veikė, veikė, veikė...
- Kieno ten kojos kreivos?! - išgirdome Parvelio riaumojimą.
- Koks dabar skirtumas, velniai rautų... - niurzgiau, - Kas turi šviesos?
- Aš griuvau pirmas, - sušvokštė vieno iš agentų balsas, - atsiprašau...
- Fakelai mm-mano kupprinėje, - sutarškėjo Čiūros dantys, - o-o... o skiltuv... vas pp... pas kažkurį kitą...
- Duokit man vieną! - pareikalavo Parvelis, - skiltuvą aš turiu.
- Imk.
- Aš čia, iš kairės. Krapštykitės ausis, vyrai, mes jau vietoje. Regis, vanduo krenta į šachtą. Tikriausiai rasite Postalibą gerokai apsemtą. Aš ČIA, sakau!
Galop Čiūra padavė deglą ten, kur buvo Parvelis, o šis netrukus įskėlė ugnį.
- Daugiau deglų! Apšvieskime šitą vietą.
Kai šviesos atsirado daugiau, pagaliau galėjau apžiūrėti ir patį daiktą, pastatytą menės centre.
Keturios metalinės kojos rėmė lubas, prie kurių buvo pritvirtintas milžiniškas smėlio laikrodis. Smėlis jame kaip tik baigė byrėti iš viršutinės dalies į apatinę. Liko visai mažai.
Po laikrodžiu, įspraustas tarp metalinių kojų, darbavosi sunkiai suprantamas mechanizmas, sudarytas iš daugybės dantračių, diskų, keistų strypų, rodančių į kai kurias dalis, žėrinčių sferų, kurios kartais pralėkdavo iš kairės į dešinę arba iš apačios į viršų. Ir toje kirbėlynėje viskas be perstojo judėjo, sukosi, švysčiojo, keldami pačius įvairiausius garsus.
Dar žemiau juodavo tamsi anga grindyse, į kurią niro penkios storos grandinės. Kaip ir pasakojo Buzis, viena iš jų buvo gerokai šviesesnė.
- Oho, - iškvėpė Čiūra su pagarba, negalėdamas atsižiūrėti į Daiktą, - nieko linksmo. Į skylę vanduo bėga...
- Mes jau ir taip šlapi, - pasipurčiau, - eime, negaiškime. Aš čiupsiu grandinę pirmas. Žiūrėkite, nežiopsokite ir nebandykite nuslysti man ant galvos!
- Palauk, - Parvelis ištraukė iš kišenės butelį ir ištiesė jį man, - kad šilčiau būtų. Tik nepadauginkite ten, apačioje. Stiprus gėralas. Jeigu rasite sausą vietą, geriau susikurkite ugnį, jeigu bus iš ko.
Linktelėjau, pradangindamas butelį kuprinėje. Ugnies dabar išties reikėjo, nes šaltis purtė kaip reikiant.
Keturiese prisiartinome prie šviesios grandinės. Virš galvų nekantriai ūžė kažkokio bepročio sugalvotas detalių pragaras. Prieš akis švystelėjo jau matyta balsva sfera.
- Prasideda! - riktelėjo patarėjas, likęs prie laiptų. Jis žiūrėjo į smėlio laikrodį, - jau verčiasi!
Aš nutvėriau grandinę ir pakibau virš juodos prarajos. Čiūra ištiesė man deglą ir vos suspėjau jį paimti, kelionė prasidėjo.
Trys mano kompanionai dingo viršuje. Grandinė virpėjo, tempdama mane žemyn ir aš dabar bijojau tik vieno - kad ji manęs nepanardintų į ledinį vandenį, kurio čia galėjo pritekėti dievai žino kiek. Sienomis kliokė kriokliai, tik iš garso buvo sunku nuspręsti, ar vanduo apačioje krinta į vandenį, ar tykšta ant kokių akmenų.
Deglo šviesa daugiausiai plėšė iš tamsos vandens lašus, sroves, o pačius akmenis ar plytas sunkoka buvo įžiūrėti per visą jūrą žėrinčių lašų. Tik gerai įsižiūrėjęs spėjau pastebėti, kad sienos apaugusios juodomis samanomis.
Paleidau deglą kristi žemyn. Jis linksmai nuplazdėjo kartu su šviesos žiedu, kovodamas su vandeniu ir vis dar nerasdamas pabaigos. Nustebau - Postalibas buvo gerokai giliau, nei pasakojo Buzis. Grandinė jau dabar buvo nutempusi mane maždaug šimtą pėdų.
Galop šviesa sustingo, pasiekusi dugną. Iš pradžių truputį prigeso, tačiau netrukus vėl ryškiau suspindo. Deglas nusirideno į šalį.
Taigi, pusantro šimto pėdų mažų mažiausiai. Galinga ir žiauri buvo Viskozidė, sunešusi tiek smėlio ant pasmerkto miesto.
Grandinė susiūbavo - greičiausiai dar vienas viršuje prisikabino leistis žemyn. Išsitraukiau peilį ir įsikandau jį, drebančia ranka stengdamasis per anksti nepaleisti grandinės. Akmenys artėjo, išvydau ir deglą, gulintį tarp vandens srovelių.
Staiga šulinys pasiliko viršuje, o aš patekau į didžiulę ketursienę patalpą, kurios viduryje stovėjo vienišas masyvus stulpas, remiantis lubas. Vargšas mano deglas netgi sugebėjo apšviesti grotas, įtaisytas plačiose arkose. Kas buvo už grotų, kol kas nemačiau.
Paleidau grandinę ir nusileidau ant nelygių grindų. Ji sulindo į apvalią, metalu kaustytą skylę grindyse ir čia pat slinko į šoną, išlįsdama pro kitą skylę į paviršių. Prie sienos pritaisytas ratas vyniojo grandinę į tvarkingą ritę. Tačiau taip ir nesupratau, kokia jėga suko ratą. Mįslių vis dar buvo sočiai.
Pakėliau deglą ir pašviečiau į kitą pusę. Čia vėlgi išvydau tas pačias arkas, papuoštas gana tankiomis grotomis. Už jų prasidedantys koridoriai čia pat siaurėjo ir kilo, o iš jų vos vos dvelkė pelėsiais pradvisęs vėjelis. Vanduo smulkiomis srovelėmis tekėjo prie vienos iš arkų ir dingo skylėje, uždengtoje skylėtu akmeniu.
Nusileido agentas, ištiesdamas į priekį savo deglą. Pasiekęs grindis jis susigūžė, lįsdamas pro vandens čiurkšles, nepaliaujamai krintančias iš skylės lubose.
- Kur toliau? - sutarškino dantimis.
- Nežinau. Mano informatorius papasakojo tik iki šios vietos. Sakė, kad toliau surasime patys.
- Na ir šalta. Lyg ne dykumoje būtume...
- O malkų nematyti, - niūriai pastebėjau, - tik akmuo ir gličios samanos. Pažiūrėk aname gale.
Jis nuėjo kur paprašytas, o grandine nusileido Čiūra, sušalęs ir drebantis, deglą priglaudęs beveik prie veido. Jam net nepasiekus grindų, grandinė staiga sustojo.
- Kas darosi?! - išgirdome antrojo agento balsą iš skylės lubose.
- Viskas, baigėsi. Kopkite žemyn, - pamojau.
Žudikas ir prievartautojas paleido deglą, tada labai atsargiai nuslydo grandine žemyn. Netrukus tą patį padarė ir agentas.

Liūdna, bet malkų patalpoje neradome, tik vieną išėjimą, kurį teko pasirinkti. Sušalę, šlapi ir truputį pikti traukėme tamsiu koridoriumi, skaičiuodami sutinkamas angas šonuose ir nepraleisdami progos žvilgtelėti į kiekvieną. Nieko, tik smėlis, akmenys ir dulkės.
Dusyk kelią pastojo sienas sudarančių akmenų griūtys, kur tik per stebuklą liko plyšiai palubėje. Pasiekę antrą griūtį pasivaišinome Parvelio gėralu, kuris nėmaž nesušildė (nes mažai buvo) ir persikabaroję per kliūtį galop patekome į linksmesnę vietą, kurioje buvo netgi šviesos.
Jeigu tikėti, kad kažkada ši vieta buvo žemės paviršiuje, tai mūsų ketveriukė pateko į išėjimą iš rūsių. Tik „lauko“ požemiuose nebebuvo.
Kairėje dar išliko laiptai, greičiausiai vedę į rūmų kiemą. Pamačiau netgi lauko sienos fragmentą, tačiau kiek aukščiau jis buvo keistai nukąstas žėrinčios linijos, kuri ir švytėjo požemyje ryškiau už mūsų fakelus.
O i dešinę nuo laiptų atsivėrė gana niūrokas vaizdas, privertęs patyliukais paminėti ne vieną dievą ar jam priešingą būtybę.

Žėrinti linija, be jokios abejonės, buvo sferos kraštas. Pati sfera irgi neryškiai švytėjo, apšviesdama visą nemenką teritoriją ir beveik kiekvieną pastatą, likusį čia po Viskozidės.
Postalibas panašėjo į iš juodų akmenų nulipdytą miestą, keistai prislėgtą tylos, amžinos prietemos, susigūžusį ir susitraukusį nuo savo paties amžių naštos. Kreivi namų siluetai, apšnerkštos gatvės, įlūžę stogai tik išdavė, kaip čia turėjo gyventi paskutinieji iš pasmerktųjų, jeigu jie tik nesurado grandinės ir nepakilo ja į paviršių.
Vienoje pusėje buvo daugiau lūšnų, kitoje sfera uždengė labiau kilmingų asmenų buveines. Man kilo įtarimas, jog tas burtininkas, sugalvojęs truputį pakerėti, uždengė toli gražu ne visą, o tik menką miesto dalį. Tą, kuri buvo arčiau rūmų.
Apie tai pagalvojau išvydęs gatvę, užsibaigiančią aklina smėlio siena, kurią prilaikė žėrintis paviršius.

- Šviesos jau turime, - pastebėjo Čiūra, - gal sumeskime deglus į krūvą ir pasišildykime? Pusę kelio, atrodo, jau įveikėme.
Jo idėjai pritarėme vienbalsiai. Skubiai sukūrę nedidelį lauželį susėdome ratu ir džiaugsmingai atkišome rankas, grobdami galbūt paskutinę šilumą ir patyliukais dalindamiesi mintimis. Garsiai kalbėti nenorėjome, nes jau pastebėjome - aidas čia sklinda kuo puikiausiai. Kad ir kur buvo Temilė su savo bendrininku, jie galbūt jau išgirdo, kad yra ne vieni.
Ir aš jau žinojau, kur jų ieškoti.
Bokštas, aukštesnis už kitus išlikusius pastatus, beveik rėmė kupolo aukščiausią tašką. Greičiausiai tas pats bokštas, kurį girdėjo minint prie fontano.

---

Kadangi keli deglai šildė ne itin dosniai, netrukus ryžomės traukti toliau. Paruošę ginklus, išplėtę akis ir stengdamiesi nekalenti dantimis traukėme apleistomis gatvėmis regėdami savo orientyrą labai aiškiai. Aš vis dar nerimavau, kad blogiausiu atveju liksiu vienas prieš tą, kuris čia atvedė Temilę. Kadangi paslaptingojo nepažįstamojo su kaustytais batais dar neradome, o aš žinojau mieste esantį dar vieną velnią - gigantą, liko gana keista mįslė - su kuriuo gi bokšte slepiasi Temilė? Jeigu antrasis, tuomet manęs vieno laukia nelinksma kova,  kuomet keturi žiūrės, o du kausis.
O jeigu tai batų savininkas...
Ką gi, jis pakankamai galingas, kad Reiganas per jo burtus nematytų ateities.

Grindinys po kojomis buvo juodas, lyg nuteptas kažkokiais dažais. Tik atidžiau įsižiūrėjęs pastebėjau dulkes, nenoriai kylančias į orą sulig kiekvienu žingsniu. Pasilenkęs grybštelėjau ir patryniau tarp pirštų.
Pelenai. Visas miestas jais padengtas. Geriau pagalvojus tai akivaizdu - po žeme uždaryti miestelėnai juk turėjo užkurti židinius, kad nors kiek sušiltų. Medis virto pelenais, šie išlėkė pro kaminus, o vėjo nėr. Ir dabar jie pamažu byrėjo nuo apirusių sienų, nuo kolonų, stogų. Greičiausiai tie, kurie keikė burtininką dėl uždengtos saulės nujautė, koks galas jų laukia.
Mes pasiekėme sulūžusius vartus į kažkokios pilaitės kiemą. Bokštas stovėjo jame, o prie įėjimo silpnai spindėjo vienišas žibintas. Buvome teisingame kelyje.
Labai vyliausi, kad durys netriukšmaus labai garsiai - jau mažiausiai šimtmetį čia nė vienos iš jų neragavusios jokių riebalų. Jos ir netriukšmavo - viso labo gailiai sudejavo patyliukais, leisdamos mums įžengti.
Visi bokštai maždaug panašūs - patalpa kiekviename aukšte ir laiptai aukštyn. Šis, kadangi buvo didesnis, patalpų turėjo gerokai daugiau. Greičiausiai netgi kažkas gyveno jame.
Pirmame aukšte radome daugybę maišų. Visi jie buvo naujutėliai, pripildyti grūdų, sukrauti po tris vienas ant kito. Kitos patalpos lūžo nuo daržovių, rūkytos mėsos ir prieskonių. Paslaptingasis burtininkas mėgo skaniai pavalgyti. Neištvėręs nusikabinau kumpį ir ėmiau kramsnoti, nes šaltis privertė gerokai greičiau praalkti.
- Tuščia, - grįžo iš kitos pusės vienas agentų, - lipam laiptais?
Linktelėjau, prisikimšęs pilną burną gardaus kumpio.

Kitame aukšte radome miegamąjį, išvietę, prausyklą ir kambarį, kuriame kažkas be jokios tvarkos privertė knygų. Vis dar nė vieno gyvo padaro. Jutau, kad mes nebetoli - juk nepraktiška būtų įsikurti pačiuose viršutiniuose aukštuose, kuomet ir pirmuosiuose pakankamai saugu, ypač seniai išmirusiame mieste.
Čiūra staiga sukluso ir pamojo mums. Parodė pirštu į lubas.
Lubos kaip lubos, o štai įsiklausę išgirdome tolimus žingsnius. Kitame aukšte kažkas vaikščiojo, tik per storą mūrą silpnokai girdėjosi.
- Aš pirmas, - sušnabždėjau, - jeigu Temilė ne viena, užimsiu jos draugužį. O jūsų darbas bus saugiai iš čia išgabenti merginą. Nebandykite veltis į peštynes, aišku?
Jie palinksėjo, kad suprato.

Trečias aukštas nemelavo - vos pasiekęs laiptų pabaigą išvydau merginą, stovinčią prieš vieno iš kambarių duris ir romiomis akutėmis stebinčią mane. Nesuabejojau, kad tai Temilė - vis dar puošniai apsirengusi, vis dar tvarkingai susišukavusi, su papuošalais ir visais kitais karališkais niekučiais. Šiek tiek panaši į Licerą bei, žinoma, savo motiną. Tas pats nepaklusnus žvilgsnis.
Mane labiausiai nustebino jos rami laikysena ir tai, kad ji nebuvo nė viename iš kambarių, o laukė būtent čia, lyg žinodama, kad mes ateisime.
Apsidairiau, tikėdamasis spąstų, tačiau laiptinė buvo tuščia, o vienintelės neuždarytos durys bolavo jos kairėje. Kambaryje buvo tamsu, tik čia degė vienas žibintas. Man pasirodė, kad toje tarpdurio tamsoje kažkas kruta, lyg stengdamasis mane įžiūrėti.
- Kas tu? - paklausė Temilė lygiu balsu, lyg jai būtų nė motais, kas netrukus nutiks.
- Mane siuntė jūsų tėvas, princese, - atsakiau jai, atsargiai artindamasis su ginklu rankoje, - turime jus parvesti namo.
Ji net nevirptelėjo. Mano siekiai jai buvo nė motais, kaip ir tėtuko ar mamytės ilgesys.
- Taip, bet tu toks?
- Aš esu...
- Jis medžiotojas, - staiga sududeno žemas balsas ir pravirose duryse pasirodė siluetas, pagaliau nusprendęs, kad slėptis tamsoje neverta.
Padaras buvo šiek tiek panašus į žmogų, tačiau su ragais, ilga uodega ir gana išsitaršiusiais gaurais aplink juodą veidą. Būčiau palaikęs jį velniu, tačiau jis mūvėjo batus. Ir tie batai buvo kaustyti, kaip man nupasakojo seklys.
O pažvelgęs į akis aš staiga supratau, kad jis nei žmogus, nei velnias.
Ten, kur turėjo būti vyzdžiai, sūkuriavo purvina, tamsi migla. Jis buvo pusiau demonas ir aš netgi pažinau šį padarą.
- Libas...
- Tas pats, - urgztelėjo raguotis, žengdamas link Temilės, - matau, dar vis prisimeni mūsų susitikimą Nakrodode. Ar apraudojai savo draugužę, medžiotojau? Ar suspėjai palaidoti abi jos puses toje purvinoje žemėje?
- Nemanau, kad tave domina mūsų papročiai.
- Taip, nedomina, - linktelėjo Libas, - turiu ir be papročių kuom domėtis. Manai, sugebėsi parvesti Temilę vienas?
Apsidairiau ir tik dabar pastebėjau, kad Čiūra su kompanija pasiliko apačioje.
- Taigi, - išsiviepė Libas, - esame tik du kovotojai, medžiotojau. Tie, kas bijo manęs, prie princesės neprieis.
- Tebūnie, - nusiėmiau kuprinę ir numečiau ją į šalį, - sugebėjau sutaršyti tave Nakrodode, sugebėsiu ir čia!
- Skambūs kvailio žodžiai, - Libas nusikabino savo juodą milžinišką kardą ir lyg plunksnelę pasvėrė rankoje, - tąsyk aš neturėjau dėl ko ant tavęs pykti, bet dabar tu jau pakankamai daug privirei man košės. Nors ir dabar tik truputį pykstu ant tavęs. Viską dar galima atitaisyti. Ir susirasti naujų sąjungininkų galima.
Libas palietė Temilės petį, ši pakreipė galvą ir pažvelgė į demoną.
- Užsidaryk savo kambaryje ir neišeik, kol mūsų kova nesibaigs. Jeigu laimės jis... pašauk pati žinai, ką, - paliepė jis. Princesė linktelėjo ir dingo už durų.
- Tačiau aš netikiu, kad laimėsi, - nusišypsojo Libas, - ne, tik ne šį kartą!
Jis suriaumojo kurtinantį kovos šūksnį ir pajudėjo iš vietos, užsimodamas juodais ašmenimis.

---


Kuomet koviausi su Libu miške, man talkino karingai nusiteikusios bendražygės, apšaudžiusios pusiau demoną strėlėmis.  Vietos ten buvo daugiau negu reikia, priešininkų demonui irgi netrūko.
Bokšto patalpos buvo visai nedidelės, laiptai ne itin platūs, o mano sąjungininkai sustingę laukė laiptų apačioje, negalėdami pajudinti savo ginklų. Rimtai suabejojau savo žodžių tikrumu.
Kai Libas riaumodamas puolė, man beliko skubiai pasiieškoti trūkumų jo kovos veiksmuose, o jų pademonstruota buvo tiek nedaug! Šastelėjau į šoną, leisdamas jo kardui sutrupinti akmeninį ranktūrį, pabandžiau peiliu pasiekti priešininko šonkaulius, tačiau šį kartą demonas pasirodė beesąs gudresnis. Jis irgi atšoko, iškeldamas ir sugniauždamas kumštį.
Akinama šviesa sunaikino jį ten, kur ką tik stovėjo. O mano šešėlis staiga nutįso, leisdamas suvokti, jog kažkas nelauktai apsireiškė man už nugaros. Stryktelėjau pačiu laiku - kaustytas batas dunkstelėjo į akmenį, užuot išmušęs orą iš mano plaučių.
Tai buvo nauja. Kaip demonas, Libas galėjo griebtis bet kokių triukų. Tačiau jis buvo negrynas demonas, mišrūnas, išdavikas. Greičiausiai ir jo galios nebuvo tokios, kad galėtų su manimi kovoti kaip tikras demonas.
Vieną trūkumą jis visgi turėjo - nors ir be galo stiprus, tačiau per mažai vikrus. Ir jo triukas su iškeltu kumščiu - tik pora akimirkų, kuomet jo kardas nuleidžiamas žemyn.
Prisiminiau ir dar kai ką, ko niekaip negalėjau išbandyti miške - aš dabar buvau apsirūpinęs šventintais simboliais. Velniai nuo tokių dažniausiai išleisdavo kvapą.
Bet Libas tik loštelėjo, pavaišintas Oberhaido trikampiu. Jam tai nesukėlė jokių nepatogumų, tik prajuokino.
- Žaisk šį žaidimą su tikrais velniais, kirmine! - suriko jis, vėl užsimodamas ir stryktelėdamas ant manęs. Išsisukęs atsidūriau ant laiptų, vedančių aukštyn. Kad ir kaip norėjau atremti jo smūgį kardu, teko tai atidėti kitam kartui. Mano peilis greičiausiai būtų perskeltas su visa ranka. Tačiau visgi pavaišinau Libą ir kryžiumi, kad visiškai įsitikinčiau, jog relikvijos šiuo atveju bejėgės.
Jis tik paniekinamai sušnypštė. Ten, kur pataikiau, atsirado tamsi dėmė, lyg sumušimas koks. Kryželis, nukritęs ant grindų, šiek tiek aptirpo. Kai Libas užsimojo dar vienam smūgiui, išvydau tokią pat dėmę ir prie jo peties, kur pataikiau Oberhaido trikampiu.
Visgi veikia!
Užlėkiau laiptais aukštyn, grabaliodamas svaidomuosius peilius. Vieną net sugebėjau per petį pasiųsti priešininkui, kuris nelabai apsidžiaugė.
- Peiliai?.. - sumurmėjo demonas, išraudamas ašmenis iš krūtinės ir abejingai nutėkšdamas ant grindų, - tavo peiliai čia bejėgiai, medžiotojau! Čia tau ne Nakrododas!
Žaizda užsitraukė akimirksniu, o aš, nors ir pavėluotai, praregėjau.
Būdamas pusiau velnias, Libas įgijo šiame pasaulyje vienintelį ginklą, kuriuo buvo įmanoma jį sužeisti! Ir man tapo aišku, kad be to ginklo mūsų kova tampa iš anksto nulemta. Burtai, jėga, nemirtingumas - trys jo privalumai. Kokie gi buvo maniškiai?
Ak, taip - aš jo nebijojau...
Nelauktai pasijutau gerokai pavargęs - turbūt naujoji nuotaika taip prislėgė savo svoriu.
- Vis dar manai, kad turi šansą? - Libas sustojo laiptų pabaigoje ir niūriai vėpsojo į mane pro nuleistus antakius.
Apsidairiau. Patalpoje, kurion patekome, švytėjo keistas daiktas, pastatytas ant grubaus darbo altoriaus. Pačiame viduryje, lyg kažkoks simbolis. Tai buvo nedidelis akmenėlis, galbūt blausus kristalas, įkrautas kažkokiais burtais. Jo šviesos  visiškai pakako įžiūrėti Libą, kol kas nesiruošiantį mane sudoroti. Bet jau neilgai truks...
- Ar čia tas daiktas, kuris man trukdė tave surasti? - paklausiau, peilio smaigaliu rodydamas į šviesulį.
Bet Libas tik šypsojosi nieko nepasakančia šypsena ir aš mintyse turėjau sau atsakyti „taip“ už jį.
Tačiau demonas pajudėjo, vos tik žengiau žingsnį artyn prie to daikto. Kaip ir tikėjausi, jis paruošė savo kardą atakai, pasileido artyn, o pusiaukelėje, lyg persigalvojęs, staiga stabtelėjo ir sugniaužė kumštį. Tikėjausi ir šio manevro. Užsimerkiau vos akimirkai, kad blyksnis neapakintų manęs, o kai vokai prasiplėšė, suspėjau pastebėti, kaip mano priešininkas nusisukdamas dingsta portale, vedančiame į tą patį kambarį, tik man už nugaros. Netgi pastebėjau save, pradingstantį paskui demoną, dar nesuspėjus užsiverti plyšiui.
Libas dusliai užkriokė, gavęs peiliu į nugarą. Padariau nei daug, nei mažai - išrėžiau visą nugarinę lyg kokiam jaučiui, parversdamas jį ant grindų. Antru smūgiu perrėžiau jo pilvą, nes Libas stengėsi atsisukti veidu į mane. Juodajam kardui iškritus iš jo rankos, numečiau peilį ir čiupau demono ginklą. Pūkšdamas šiaip ne taip kilstelėjau jį nuo grindų ir persmeigiau savininką per krūtinę. Libas sugargaliavo, spjaudydamasis kraujais. Paleidau jo sunkenybę, čiupdamas jį ranka už kaklo. Demonas įsikibo manojo, pjaudamas nekarpytais nagais. Jo žaizdos jau ėmė gyti, o aš dar nepadariau iki galo to, ką ketinau - virš jo pražiotos burnos atvėriau maišelį su savo paskutiniais šventintais atributais. Tuzinas Oberhaido bei Jahvės simbolių nukeliavo į Libo gerklę, priversdami demoną paleisti mano kaklą ir griebtis tos vietos.
Juoduma, plintanti po jo kūną, regis, žaizdas atvėrė dar plačiau. Libas tąsėsi ant grindų, išsproginęs akis į lubas. Jis buvo bejėgis, bet dar nenugalėtas. Jeigu netoliese turėčiau armiją satanistų, šie galbūt pasirūpintų, kad Libo egzistencija truktų štai šitaip  bent keletą dešimtmečių. Tas tuzinas atributų išsilydys jo gerklėje, keldami padarui skausmą, tačiau tai juk ne amžinai. Aš telaimėjau kelias valandas.
Akmuo vis dar tebešvietė ant altoriaus. Pagriebiau jį ir nusileidau laiptais, pakeliui ant delno pasukdamas savo raudonašmenį peilį. Jis lengvai sukosi, tačiau neparodė man jokios konkrečios krypties, dėl ko tik susirūpinau. Libas buvo pakankamai gudrus. Nejaugi jis pats surado savo mirtiną ginklą ir paslėpė jį nuo manęs?
Velniškai skaudėjo kaklą, kur demonas buvo suraižęs savo nagais. Kraujas tekėjo, bet kol kas neturėjau laiko pasirūpinti žaizdomis.
Čiūra su abiem agentais jau buvo užlipę ir bandė išlaužti duris į Temilės kambarį. Ar man užė ausyse, ar iš jo iš tiesų girdėjosi keistas grumėjimas?
- Traukitės! - surikau vyrams, prisiminęs Libo perspėjimą merginai.  Jeigu laimėčiau aš, ji turėjo pasikviesti į pagalbą... ką tokį?
Atsakymas į klausimą sutrupino duris vienu smūgiu - vyrai pačiu laiku atšoko gavę perspėjimą.
Iš dulkių į mus pažvelgė du raudoni šviesuliai, įsodinti į akmeninę kaktą. Dar akimirka, ir Temilės sargas išbildėjo užmušti mūsų. Būčiau galbūt ir nepažinęs svečio, jeigu ne Čiūros riksmas, sugrąžinęs mane į realybę. Kaklą tiek skaudėjo, kad ėmė lietis akyse. Susmukau ant laiptų, stebėdamas tris kovai pasiruošusius vyrus.
- Golemas! - teištarė žudikas bei prievartautojas, laikydamas prieš save varganai atrodantį kardelį, kurį pamatęs Temilės sargas galėjo nebent numirti iš juoko.
Savo laimei, akmeninis golemas neturėjo humoro jausmo.