Kliudžiau (2)

Noriu pasidalinti savo mintimis apie ginklus ir saugų jų naudojimą.
Tai buvo seniai, labai seniai, bet mano atmintyje išliko tie vaizdai, kurie laikas, nuo laiko iškyla ir per nugara pereina šiurpas pagaugais.
  Kaip ir visi vaikai, taip ir mes meistravome ginklus, lenkėme lankus ir šaudėme jais. Kartą pasigaminome lankus iš lazdyno ir pakankamai stiprius, tik strėles naudojome be plunksnų. Kad jos `teisingiau` skrietų, pirmągalį apvyniodavome aliuminio viela. Jos buvo bukos, bet mūsų laimei vinių nekaldavome, kad geriau smigtų.
  Taip ir leidome laiką savo kieme su bendraamžiais. Kartą, vienas iš mūsų nutarė smagiai pasitikti kitą bernioką, einantį link . Galvojo paleis strėlę virš jo galvos-maždaug „ei, Vicka, gaudyk“.
Štai tada ir įvyko tai kas įvyko. Ta pasunkinta strėlė pataikė tiesiai jam į tarpuragį. Akimirksniu iššoko toks keistas gumbas ant kaktos, kokio gyvenime nebuvome matę. Jis buvo strėlės storio ir ilgio kaip pusė mažojo piršto. Visi apšalę nustėrom nuo tokios baigties, smegenys dirbo visu pajėgumu-`kas būtų jeigu būtų`. Tą kartą, per plauką tragedijos buvo išvengta. Mes puolėme nelaimėlį visaip guosti, raminti, užkalbinėti, kad tik tėvai nesužinotų. Ir jis jau eidamas namo, tik tada prapliupo ašarom, kai rankomis užčiuopė savo keistų keisčiausią ataugą, be lašo kraujo.
Jau visas amžius praėjo nuo tų laikų, kai `taiklioji ranka-indėno draugas` (beje, jis pasižymėjo neįtikėtinu taiklumu, jei mesdavo grumstą, tai būtinai pataikydavo kam nors į galvą, ar nosį) jau `teisingai užkoduotas`.
Jeigu kas paklaustų iš kur atsiranda pacifistai, altruistai, atsakyčiau –aš žinau. Lig šiol tas mūsų bičiulis, pasąmoningai neapkenčia jokių ginklų, jokių kalbų apie ginklus ir apskritai karo temų, kurios taip mąsina berniukus.
Šis skaudus išgyvenimas tūno ir mano pasąmonėje, nors pats šaudymas man teikia kažkokį pasitenkinimą, gal adrenalino gamybą, gal... Bet visada su ginklais elgiuosi atsargiai ir patariu niekam nepamiršti paprastos taisyklės-NIEKADA BE ĮPATINGO REIKALO NEATKREIPK GINKLO Į ŽMOGŲ IR Į GYVŪNĄ .
Sakysite-skaitėme tas pasakas iš serijos „KLIUDŽIAU“. Bet aš privalėjau apie tai jums priminti, nes turėjau vieną bendradarbį, kolegą su stikline akimi, kuris vaikystėje panašiu būdu prarado savo akį. Tai dabar aš jus taip pat koduoju, kad jūs tai turėtumėte omeny. Juk protingas mokosi ne iš savo, o svetimų klaidų.