dviese

kartais kai kuteni
man nosį smilga

arba

šukuoji mano plaukus
švelniomis savo rankomis

vis dainuoji

apie laiką kuomet
Žemėje nebuvo žmogaus
nebuvo noro turėti

o buvo

tik gryna tuštuma
alsuojanti meilė

staiga

nusišypsai pievoje
sklandančiom saulėgrąžom

ir šnibždi man į ausį:

– Kaip gerai, kad
Dievas pabūgo vienatvės.