Vėskas kėitas

Bova gražė takā nu truobuos i miesta –
Vasara ė žėima, rodėniop su līto
Ė pavasarėnē, ka iš lieta piestė
Vākštiuojuom su draugiem tartum brokė plītuom.

Ė pati jau būsio susitėmpus šaunē –
Batā ė soknelė švėit vėsėms iš tuola,
Ė vėdou būs karštė kāp tėkriausiuo saunuo,
Jug ne šēp sau bovuom gatvės tuos gražuolės.

Toukart ni i galva, ni i sapna lėngva
Mintės neatejė, ka prabiegs tuos dėinas –
Vėskou lig išgieros pri žemelės lėnkė
Jaunū dėinū vietras ė jausmā iš vėina.

Ruodies kuožnuo gīsluo susirėitės tūna
Tas velnioks iš ruojaus ė be gala gunda –
Lėimini aptrauktė su pluonās kartūnās,
Ka pakalnės kūna būtom su rokundās.

Ė nuoriesi baisē, ka vaikieliu akis
Tik tavi matīto tarp vėsū draugieliu,
Ė blakstienas ėlgas žavingiausē plaksės
Mielėnsparnė žėida skraidontes drogelēs.

Tēp tatā ė plaukiem dūmelio par laika,
Par muokīklas soulus, par žėidās nupėlta
Vėsa mūsa gatvė – sena ė palaikė,
Ka vėsė pajosto švėsė mūsa vilti.

Ė ne kėik tebova susoktuos nelaimės,
Ka kelio važiava trėmtiniū vežėmā,
Ka par nakti šaudies išdraskītūs kaimūs,
Ka vākā kintiejė gėmė ė negėmė.

Tėi laikā praejė, nīka rausvas spalvas –
Ne kastovās kasė ateiti par šėla;
Nutėisė kelali par gražiausė kalva,
Kor jaunė suejė šuokuom kāp pašielė.

Grētā vėn sudorstė asfaltouta miesta,
Jau neblėka dulkių, pagriuoviū žuolietu
Ė žmuogos nepratės če gali padviestė
Da staigiau kāp kliodios kolkā pėstelieta.

Ė senė lėptelē, kor upieli poušė,
Akmėnū tvuorelės pri rėbuos suodību
Kāp nerekalinga lazda sena luošė
Pakėitė i toštė šėndėinuos didybė.

Ne tiktā jaunystės sava jau nebrasi,
Ruoduos, ka ė žemė, ė laukā išskīda,
Ė miestielis top jau sava laika krasie
Be nomų medinių, be miestelė žīdu.