Vakarėlio aukos

Baltos šviesos nuojauta. Dar vis blanki. Dar vis tolimas, bet nesiliaujantis spiegimas artėja, netgi ne spiegimas, bet zvimbimas, lyg kažkas įgaudamas pagreitį kristų iš aukštybių ir nežmonišku greičiu artėtų link žemės paviršiaus. Tas  garsas kas nepertraukiama sekundė po sekundės vis stiprėja . Nerimas. Dididėjanti baimė ir situacijos nevaldymas kartu stiprina neišvengiamumo jausmą. Apsidairiau. Tamsu, baltos šviesos spėjimo nuojauta nedingsta. Nesibaigiantis garsas ima nerviškai  veikti smegenis. Aš vienas tarp kambarių, kambariuose tamsu, aš visiškai vienas, kur visi? Aš dar nenoriu mirti, nenoriu mirti vienas. Kur  visi, kur? Pajuntu didėjančią isteriją  ir norą skubėti, pajuntu laiką, kurio  sekundės jau suskaičiuotos ir vis aiškiau imu suprasti, man galas. –Spėsiu, būtinai spėsiu,  privalau spėti. –šmėkšteli staigi mintis, arba aš pats bandau save provokuoti. Puolu prie laiptų ir užbėgu į viršų. Pamatau visus. Spėjau suprasti, arba atsiminti. Šiąnakt vyko linksmas vakarėlis, bet visi jau miega, arba jau mirę. Nei vieno iš žmonių nepažįstu, jų veidai labai matyti arba  primena matytus veidus, -Nesvarbu, kur, kur ji, su kuria galėčiau mirti...
Garsas stiprėja iki nepakeliamo, verčiančio klauptis ant kelių, susigūžti ir užsidengti galvą rankomis. Bet tam laiko nėra, jis buvo, bet dingo. O aš negaliu pasiduoti dabar, turiu pamatyti tiesą, kad ir kokia ji žiauri būtų. 
Laikas  sustojo. Paskutinės akimirkos sąstingis. Žvilgsniu dar vis bandau iėškoti tavęs. Bet nespėjau, arba tavęs ten nebuvo, turbūt.  Puoliau prie merginos, buvusios arčiausiai manęs, ir apkabinau ją. Nejutau širdies plakimo, jau nejutau ir man jau nebuvo svarbu ar tai tu, ar ne tu.
Spiegiantis garsas nurimo. Jį pakeitė baltai akinanti, sklindanti iš visur aplinkui šviesa. Viskas. Susitaikiau su mirtimi ir stebėjau save jos glėbyje. Nejutau skausmo, nejutau nieko. Viską mačiau tarsi iš šalies. Jutau savimi, jog irstu ir sklaidausi nebūtyje.
Kompiuterio ekranas rodo raides, raudoname fone kažkas juda, retkarčiais sumirga, bet dar vis negaliu suprasti kas tai. Nesiseka ir minčių sudėlioti. Išgirstu spiegimą primenantį kažką. Vėl gi,  jis bauginančiai pažįstamas, patirtas, kažkur jau girdėtas …supratau. Tai muzika. Iš mano košmaro, o šalia miega  ji. –O ko aš ieškojau? Tavęs?  Bet  dabar apkabinti tavęs nenoriu, nes ieškojau tikrai ne tavęs. Ir neradau. Ten buvai ne tu. O jeigu tavęs apskritai nėra, o jeigu mano tu esi lygiai tokia pati kaip mano susapnuota atominė bomba nukritusi iš dangaus tą naktį, kada vyko gražių žmonių vakarėlis antrame namo aukšte?! Neskubėjau keltis, kurį laiką dar vis žiūrėjau į nykų kompiuterio  ekraną ir tikinau save, jog realybė yra dabar. Nusiraminęs prikėliau ją ir papasakojau savo sapną. Bet nesakiau ko ieškojau, nes ji būtų per anksti supratusi mano klaidą.