Кино

Per savo gimimo dieną visad gaudavau alyvų. Vyrai prilauždavo jų pakeliui pilnus glėbius. Tada sumerkdavom jas į baltą metalinį kibirą ir pastatydavom stalo vidury. Aplink sudėdavom silkę su baltais svogūnų griežiniais, pjaustytą mėsą, duoną, agurkus ir kopūstus. Viskas vykdavo čia pat – vidiniam kieme, po žydinčiom obelų šakom.
  Man patikdavo stebėti, kaip prie stalo, ant aukštos kėdės, sėsdavo sesuo. Per priekį susagstoma jos suknia prasiskleisdavo, apnuogindama laibas kojas. Kuris nors iš vyrų pašokdavo, dažniausiai pirmasis.
– Gitarą? – rituališkai nuskambėdavo jo klausimas.
– Aha, – linkteldavo sesuo.
– Aš tuoj, – keldamas instrumentą jis lūpomis stengdavosi priartėti prie to balto apnuoginto kelio, paliesti jos odą bent savo kvėpavimu. Sesuo, regis, nesipriešindavo. Stebėdavo šį gestų žaidimą iš aukšto, tarytum visa koja būtų ne jos.
– Vynelio? – skubėdavo klausti antrasis.
– Aha, – krestelėjusi plaukų sruogą atgal, atsakydavo sesuo.
  O manęs niekas nematydavo. Tik ant aukštos kėdės sėdinčią seserį, sučiaupusią savo siauras lūpas. Jei ne ta prasiskleidusi suknia, ji būtų panaši į berniūkštį – tamsiaplaukį, pasišiaušusį, skaisčiaodį.
  Gitarą įnešdavo tarsi reliktą. Sesuo ištiesdavo laibus pirštus į priekį, palankstydavo į viršų ir žemyn, tada paimdavo gitarą, krenkšteldavo ir... Nesustabdomas „Кино“ repertuaras prasidėdavo. Visi lėtai nuleisdavo galvas, nutaisydavo tas ilgesingas minas... Tyliai pilstydavo spalvotą šampaną ir skaidrią šaltą degtinę. Seseriai į taurę pildavo raudoną vyną. Kai dainos gaidos pamažu nutildavo, visi sušiugždėdavo rūbais, atsistodavo, atsisukdavo į mane ir linkteldavo.
– Būk sveika, mano sese, – išgirsdavau kimų balsą.
– Užauk greičiau, – švelniai šypsodamasis sakydavo pirmasis.
– O man ko palinkėti? Gal pinigų? – bandydamas juokauti sakydavo antrasis, tuo pat metu viena akimi sekdamas, ar sesuo nusišypsos.
– Tai už tave, – mirkteldavo sesuo.
– Už tave! – sušukdavo vyrai.
  Tada stikluose įsirpusį gėrimą jie keldavo prie lūpų, gurkšteldavo ir nurydavo. Sesuo vėl sėsdavo ant aukštos kėdės, dešine koja įsispirdavo į žemę, kairę kilstelėdavo, ir pro suknios klostę vėl išlįsdavo mažas baltas kelis. Kuris nors iš vyrų stryktelėdavo įpilti dar vyno. Dažniausiai tai būdavo antrasis, nes pirmasis visur būdavo „pirmasis“ ir kurį laiką ramiai tūnodavo, atsišliejęs į vėsią namo sieną. Taigi antrasis išsitiesdavo visu savo kūnu, lėtai pasilenkdavo prie sesers, siekdamas nuo stalo paimti žalio stiklo butelį. Pildavo, stebėdamas seserį ir laukdamas, kol ši linktels, rodydama „pakaks“. Taip naiviai jis kaskart stengdavosi kuo ilgiau išlaikyti menamo artumo akimirką.
  Dainos tęsdavosi dar kokią valandą. Per tą laiką spėdavo „atsigaivinti“ pirmasis vyras. Iš lauko virtuvėlės atnešdavo radiją, nutaisydavo bangą ir atsukdavo visu garsu. Tada antrasis išsinešdavo kartoninę dėžę su kalėdinėmis lempelėmis, užsikeldavo mane ant sprando ir liepdavo karstyti lempeles ant žydinčių obelų šakų. Pusvalandis ir darbas būdavo baigtas. Palenkęs galvą žemyn, numesdavo mane nuo sprando, stverdavo į glėbį ir pradėdavo šokti, lėtai į kairę ir dešinę judindamas klubus. Sesuo trypinėdavo prie stalo, po vieną iš stiklainio traukdama įrūgusius agurkiukus. Nuo aukštos kėdės į ją spoksodavo pirmasis. Bet nė vienam nebūdavo lemta pašokti su seserimi. Kelios dainos spalvotų lempelių šviesoj, aplink susirinkdavo spiečiai muselių ir uodų.
  Pamažu ateidavo metas kieme pasirodyti dar vienai mūsų namų moteriai. Vyrai valandėlei dingdavo namuose ir pasirodydavo su senu nublukusiu krėslu rankose. Pastatydavo jį kiemo centre, prikraudavo minkštų pagalvių. Sesuo padėdavo dar vieną lėkštę ir šakutę. Tada užgesdavo šviesėles. Į kiemą vyrai išnešdavo mūsų motiną. Ryškiai dažytomis lūpomis ir nubalusiais skruostais. Ji sėdėdavo, vartydama bespalves akis ir šypsodamasi savo ryškia burna.
– Sveikinu, – sakydavo ji ramiu, žemu balsu.
– Vynelio? – skubėdavo klausti antrasis ir išdaužyti nejaukią tylą.
– Aha, – linkteldavo motina, ir jos sunkūs vokai trumpam nusileisdavo.
– Gitarą? – ironiškai klausdavo sesuo. Nors gerai žinojo, kad motina nesutiks.
– Paimk taurę, – šįkart būdavo mano eilė asistuoti. Motina atkeldavo nuo ranktūrio dešinę skambiom apyrankėm puoštą ranką. Taip ir likdavo sėdėti, su pilna taure rankose. Mažytis mūsų pasirodymas tuokart baigdavosi.
  Sesuo vėl imdavo gitarą, praverdavo siauras lūpas. Abu įsidrąsinę vyrai atsisėsdavo jai prie kojų, nekreipdami dėmesio, kad tamsūs jų kostiumai pasidengia baltom žvyro dulkėm. Prie vakarojančių prisijungdavo ir visos šešios mūsų namų katės. Jos įsitaisydavo aplink snūduriuojančią motiną – kelios įsiropšdavo į sterblę, kitos susirangydavo apie kojas arba užmigdavo ant gobelenu trauktų krėslo ranktūrių. Motina užmerkusi akis lėtai į šonus kraipydavo galvą, kvėpdavo į save sumišusį žiedų kvapą. Man būdavo gera stebėti šešėlių teatrą, sklandantį aplink stalą, nušliaužiantį iki obelų šakų. Tais vakarais, kartą per metus, kieme susirinkdavo visos Ramazanovų moterys. Našlės ir našlaitės, paliktos ir niekad netekėjusios, kadaise čia gyvenusios, esančios, išėjusios.
  Tik šią gegužę viskas kiek kitaip. Motina ilsisi ant kalvelės, sesuo pirmą kartą gros Tbilisy, kur jos laukia minia, o aš tik užsukau pašerti kačių. Ant apšnerkšto stalo šiandien jos tupi dviese, ant aukštos kėdės sėdžiu aš, pjaustau joms mėsos gabalėlį ir mėtau žemėn.
– Gitarą? – klausia pirmoji, vangiai stebėdama ant žemės krentančius mėsos trupinius.
– Aha, – atsakau visai kaip sesuo.
– Aš tuoj, – miaukteli toji ir stryktelėjusi pradingsta kažkur už namo.
– Vynelio? – klausia antroji.
– Aha, – tarsteliu ir atkišu į priekį menamą taurę. Girdžiu, kaip į kiemą vėl renkasi vabzdžiai, tikėdamiesi pašokti spalvotų lempelių šviesoj.