Esė apie žmogų kaip minų lauką

Patyriau tai savo kailiu. Buvo graži diena, švietė saulė, net nesusimąstydami geranoriškai šypsojosi žmonės, šypsojausi ir aš jiems. Tai buvo viena puikiausių mano gyvenimo vasarų, kai dėl nieko nesukau sau galvos. O tada jinai ir sprogo. Aš užsižiopsojau, ir ji mane išdavė. Ir nors visai nenorėjau verkti, ašaros pradėjo srūti pačios.  Savaime. Galbūt taip gali atsitikti tik moterims, bet kadangi nesu ne moteris, tai kiti variantai lemiamu momentu manęs nedomina.

Žinoma, mina sprogsta pačiu netikėčiausiu momentu, kai to mažiausiai tikiesi. Kai viskas yra gerai. Šiuo požiūriu minos sukrečia, priverčia vėl susimąstyti, prisiminti pamirštus dalykus, mina visuomet yra požymis, kad tu kažką nuo savęs slepi. Kad esi pamiršęs kažką esmingo. Pavyzdžiui, kas iš tikrųjų yra svarbu, užsišiopsodama į blizgučius. Užtenka vieną akimirką nesuvaldyti dėmesio, ir mina sprogsta, ištaškydama tave į šalis. O, taip, tu verki ir nori mirti, nes nebegali savęs apčiuopti, nesupranti, kas vyksta. Ką gi. Visada baisu išvysti tikrą savo veidą, purtomą nevalingų siaubo traukulių vietoj kažko nepaprastai nuostabaus.

Todėl ir sakau, kad žmogus užminuota būtybė. Kas yra bendravimas? Tai yra vaikščiojimas kito teritorijoje, bandymas surasti takelį, kuriuo būtų galima vaikščioti kartu. Kad ir nesusikabinus už rankučių. Kodėl iš tikro žmonės susikalba labai retai, vos paliečia kitus dalykus, ne tokius kaip „aš tau padarysiu arbatos“ arba „kiek įdėti cukraus“, ir tai. Todėl, kad vienas kuris būtinai užmins ant kito lauke esančios minos. Nė vienam nepatinka, kai kažkas kitas jų viduje susprogdina miną. Nes, žinia, skauda. Nes, žinia, norisi staugti. Žaidimas yra įdomus, o skausmas ne. Gal mums ir įdomūs ekrane išvirtę viduriai ar prievartaujama moteris, bet susidūrę su realiu kito žmogaus skausmu, mes nuo jo bėgame. Skausmas yra kažkas nemalonaus, mes galime toleruoti, kai skauda dantį ir duoti tabletę, tačiau mes nežinome, ką daryti, kai skauda, ir neturime jokios galimybės besti pirštu į akivaizdų organą, jei ne visai akivaizdų, tai bent jau į įsivaizduotiną akivaizdumą. Toks skausmas primena mums kažką siaubingo. Ir visada atsiranda koks nesusipratęs nevykėlis, kuris tyčia ar netyčia sugebės mums priminti apie tiesą, kurią mes mieliau laikytume nesąmone.

Bet, kaip jau turbūt paaiškėjo, žmogus yra ne tik minų laukas, bet ir išminuotojas. Žinoma, išminuotojais gali save laikyti ir psichoterapeutai ar ekstrasensai ir kitokių mistinių  galių turintys padarai, bet aš šiuo atveju kalbu apie paprastą mirtingąjį, neturintį jokių antgamtinių galių, negebančio įveikti laiko ir erdvės, senstančiu kūnu,  kuris pats sau yra išminuotojas. Deja, dažniausiai prastas išminuotojas. Žinoma net ir geri išminuotojai padaro klaidų. Kuo rečiau mina sprogsta, tuo jos galia būna didesnė. Kaip sakoma, gali apversti gyvenimą aukštyn kojom, sunaikinti galvoje tvyrantį aiškumo ir ramybės rūką.

Minos, esančios mūsų viduje, dažniausiai sprogsta tyliai ir yra nepastebimos, ir išprovokuoja jas kažkas labai nereikšmingas, kai tuo tarpu nė nemirktelėdami iškenčiame sunkiausius išbandymus ir bjaurius pažeminimus. Žinoma, nieko nėra bjauriau, kai mina sprogsta visų akivaizdije, bet reikia ištverti ir tai.

Galėtum sakyti, jog po daugybės patirtų sprogimų tapai atsargesnis.  Išmokai save lemiamu momentu sustabdyti, apeiti, pasitraukti. Dabar gal ir esi išmintingas, bet ne laimingesnis. Žinoma, su sprogimais galima ir susitaikyti, bet tada yra labai liūdna. Bet tu tikriausiai jau ir liūdėti esi išmokęs trumpai, ir sugebi akimoju pasinerti į gyvenimą. Žinoma, galima imtis išminavimo, tapti netgi profesonaliu išminuotoju, bet bijau, gal visai nepagrįstai, kad tai gali būti kiek nuobodoka. Bet, kita vertus, išminuotojas nuolat yra pavojuje, gal net didesniame: reikia rasti miną, ant kurios galbūt per visą savo gyvenimą taip ir neužminsi. 

Bet šita bjauri mina, kuo bjauriausiai sprogusi visų akivaizdoje, paskui, kai jau nieko nebuvo aplink ir buvo tamsu, leido trumpai žvilgtelėti į savo vidų (minos vidų). Tai buvo mina apie žmogų kaip minų lauką. Tik sprogus šitai minai (o, iki tol buvo daug sprogimų, tiesa, ne tokių bjaurių, išdavikiškų), aš ir supratau, jog žmogus yra užminuota būtybė.