Kelionė po Turkiją su detektyvinėm istorijom

Taigi jeigu Jums įdomu, pasistengsiu pasekti pasaką, kaip Saulė į sultonų kraštą keliavo. Pasiimkit ką nors užkast, išgert ir pasiruoškit ilgam skaitymui, nes pasakojimas išėjo ilgas.  Pirmiausia mane visi gąsdino, kad į tokią kelionę važiuoju per tokį karštį t. y. Rugpjūčio mėn.. Iš kart galiu paneigt, nes labai karšta buvo tik prie Viduržemio jūros Antalijoj ir Kemere .

Taigi pirmiausia su drauge atskridom į Antaliją, kadangi ta diena buvo laisva, tai išėjom paslankiot po miestą . Ogi tas miestas pasirodo buvo tvirtovė . Todėl patiko pakrantė su didele gynybine siena,  įlankoj daug jachtų, toliau gražus parkas ir nedidelis senamiestis, kylantis į kalną su siaurom vingiuotom gatvelėm pilnom prekeivių. Pradžioj, kai ten atsidūrėm vienos, tai buvo net nelabai jauku nuo veriančių žvilgsnių . Vėliau kelionės bėgį prie visko pripratom ir nebekreipėm dėmesio .

Išaušo kitas ankstyvas rytas ir grupė autobusu patraukė į kelionę per Tauro kalnus į Koniją . Noriu pažymėti, kad kaip tik kalnuose temperatūra buvo tik +12 C  . Konija garsi tuo, kad čia buvo įsikūrusi dervišų kolonija . Tai religijos atšaka (dabar ji uždrausta ir laikoma sekta) nors garsieji dervišų šokiai (kitaip religinis ritualas, kurio metu buvo pasiekiama nirvana ir žmogus priartėdavo prie dievo) yra šokami . Šią religiją paskelbė toks Mevlana, kurio namuose dabar yra muziejus . Tai begalo šventa musulmonų vieta . Viduje trys salės: pirmoje palaidoti visi dervišai jų nebuvo daug, antroje relikvijos, trečioje dovanos ir kt. Į vidų galima įeiti tik apsigaubus plaukus ir pečius skarele . Batai irgi apmaunami celofaninėm šlepetėm . Teisingai reikia gerbti kitos kultūros tradicijas . Ir taip tenai jautiesi, kaip koks svetimkūnis, turistų iš Europos tenai nėra tiek daug.

            Tai buvo rimtoji kelionės dalis . O toliau keliais, serpentinais, šalia bedugnių traukėm link Kapadokijos . Tai fantastiška vietelė, kur stūkso įvairiausių formų ir spalvų kalnai . Tai iš uolienos susidaręs ištisas skulptūrų parkas . Kai kurios uolos man priminė Velykų salos akmeninius stabus. Kapadokijos regione yra kaip ir trys (kuriuos mes matėm, bet yra daug daugiau) akmeniniai miestai. Pirmiausia mes pakliuvom į Kaymakli požeminį miestą . Įsivaizduokit prieinam prie visiškai neišvaizdaus kalnų masyvo, primenančio negrabiai sulipdytą iš luitų sieną . Iš arčiau pamatai keletą angų ir kai tenai įlendi pakliūni į požemius . Mes ėjom tais labirintais aukštyn, žemyn, siauručiais tuneliais, pakliūdami į normalius gyvenamuosius kambarius su puikia ventiliacine sistema . Pasirodo tas miestas yra 8 aukštų, bet kai esi po žeme prarandi realybės jausmą . Aš jau neprisimenu kas juos išrausė, bet 6-7 m. e. a. čia slėpėsi krikščionys . Niekada nebūčiau pagalvojusi ir ne tik aš, kad Turkijoj buvo krikščionys. Apie Turkiją sužinojau be galo daug, ačiū vadovei ji buvo fantastiška . Turkija yra unikali tuo, kad čia buvo ir yra visko net neperseninusiai atrastas Šv. Marijos namelis ir pagrindiniai puikiai išsilaikę graikų antikiniai miestai, ir sultonų rezidencijos . Gaila, kad ne viskas išlieka  galvoj, bet dabar tikrai turiu supratimą apie musulmonų religiją, apie dabartinį gyvenimą, apie  Turkijos istoriją (deja labai panašią į Lietuvos, nes Turkija irgi buvo šalių užkariautojų kryžkelėj) .

Šiek tiek nukrypau nuo kelio, bet  štai mes privažiuojam trijų mergelių (penių) slėnį (kaip vadovė sakė kiekvienas įsivaizduoja savaip). Tai tokios įspūdingos uolos, kurių viršutinė dalis atrodo tuoj nukris, bet iš tikro tai vientisa masė, o spalva kitokia . Pasidarėm nuotraukas, pajuokavom ir keliavom į vyno degustaciją . Po ilgos kelionės atsipalaidavom, pagėrėm vynelio ir traukėm į viešbutį . O vakare buvo “ Turkiška naktis” su visais gėrimais, užkanda, dervišų ir nacionaliniais šokiais . Buvo iš ties gražu ir smagu . Turistus irgi į renginį įtraukė ir šokom, ir dar vieną mūsų panelę pasokvietė į atrakciją su peiliais - smagumėlis . Kitą dieną reikėjo toliau grožėtis nuostabiais vaizdais .

Taigi toliau Kapadokija ir Gioreme vietovė, kur fantastiškos formos trikampiuose kalnuose įsikūrę krikščionų bažnyčios ir vienuolynai . Tą dieną man buvo labai sunku landžiot po gana nedideles erdves, bet mačiau, kad bažnyčių vidaus sienos ir lubos išpieštos freskomis . Tai neįtikėtina, visa ta visuma - begalo gražu . Paskui dar buvo vienas tokio veikėjo Učhisaro 5 aukštų namas uoloje . Nuo viršaus atsiveria irgi geri vaizdeliai, o šalia gyvena paprasti turkai . Šiame regione gana skurdu, nes žemės praktiškai nėra ir siaučia stiprūs vėjai, vieną viesulą matėm važiuodami . Žmonės užsiima amatais ir taip išgyvena iš turistų. Netoliese buvo dar kelios pramogos, tai brangių akmenų skaldymo dirbtuvės ir ten pagamintų brangakmenių ekspozicija ir  keramikos dirbtuvės . Rodė kaip jie gamina molį ir jį žiedžia . Galiu pasakyt, kad molis pas juos baltas (labai brangus, ten marmuras pigesnis) ir žiedžia jie visai kitaip . Šeimininkas padrarė šau, pasijuokėm, pagėrėm arbatos po to pasiūlė įsigyti savo kūrybos . Tos šeimos keramikos dekoravimo technika fantastiškai sudėtinga . Begalo smulkus raštas, bet ir kaina gera . Dar jie rodė graikų keramikos kopijas, kurias jie vieninteliai turi teisę daryti pagal autentišką techniką .

            Sekantis sustojimas kilimų gamybos centras . Ir vėl pramoga, vėl šau su gėrimais, paskaita nuo šilko siūlo gimimo  iki siūlo virtimo kilimu . Po to visi susėdom ratu, o mums po kojom buvo tiesiami kilimai, įvairaus ryšimo, nuo vilnonių iki šilkinių ir buvo galima per juos vaikščioti. Po to aišku prasidėjo prekyba, be to juk turkai negali . Pailsėję toliau grožėjomės vaizdeliais, kur išradingi turkai jau dabartiniais laikais tose pačiose uolose, tik kitam kvartale, sugalvojo įsikurti  sau būstus ir net viešbučius su plastikiniais langais ir durimis . Dabar kai šis regionas tapo saugomas Unesko, tokią savivalę uždraudė .

            Žiūriu turkai iš vis išradingi žmonės, kad tik valstybei mažiau mokėt reiktų . Namai stovi be stogų su išlindusiais strypais . Tipo nebaigtas ir mokesčių mokėt nereikia . kaip žiūriu išorė jiems nelabai rūpi, o vidus išpuoštas ir tvarkingas .

            Ketvirtą dieną mūsų laukia ilgas kelias link Stambulo. Pakeliui sustojam prie pačio ilgiausio ir didžiausio Ddruskos ežero . Faina jokio vandens nematyti tik balta, balta, kaip sniegas. Tai pati tikriausia druska . Pasisėmiau, paragavau, sūri. Ant ežero stiprus vėjas pučia  ir nekaršta . Čia ir kasama turkiška druska .

            Apie pietus atvažiavom į Ankarą . Didelis modernus miestas, bet čia ilgai neužsibuvom. Tik aplankėm Anatolijos regiono civilizacijų muziejų . Ten saugomi archeologinių kasinėjimų metu rasti eksponatai. Pabrėžiu labai įdomi keramika . Kitur tokių formų daiktų nesu mačius, taip pat bareljefinės plytos ir didžiuliai moliniai puodai kuriuose slėpėsi “Keturiasdešimt plėšikų”, parke daug antikinių skulptūrų be galvų (galvas turbūt išsivežė kontrabandininkai).

Pagaliau vakare privažiavom Stambulą iš Azijos pakliuvom į Europą. Miestas iš tikro pritrenkia savo dydžiu ir žmonių skaičiumi . Kaip sakė Stambule kartu su priemiesčiais yra 18 milijonų gyventojų . Tą kamšalynę mes pajutom vos tik išlipę iš autobuso . Mums atvažiavus iš kalnų, iš tokios ramumos buvo tikras šokas . Įsivaizduokit, išlipam mes iš autobuso prie kažkokio parkelio, kur vaikštinėja kažkokie neaiškūs tipai, Sustojam toliau nuo viešbučio, nes prie jo siaura gatvele autobusai patekt negali . Čiumpam savo rankinį bagažą ir traukiam pirmyn. Šiek tiek paėją
pakliūnam į centrinę pėsčiųjų gatvę . Žmonių masė, o čia dar sankryžoje turkai kažką filmuoja . Iš abiejų pusių kameros, prožektoriai, pro žmones prasiirt neįmanoma . Dar pajuokavom, kad pakliūsim į turkų muilo operą. Galvoje pradėjo suktis matytų kino filmų vaizdai, kuriuose šnipai ir brangenybių ieškotojai laksto po Stambulo gatves . Taigi prasibrovę pro filmuotojus pakliūnam į siaurą gatvelę, kurioje aišku iš abiejų pusių susikrovę daiktus zuja prekiautojai, nuo ko mūsų grupė dar labiau susispaudė, o įspūdžiui sustiprinti pasirodo dar visokių egzotiškų būtybių, kadangi šis rajonas kaip ir “ raudonųjų žibintų”. Pagaliau pasiekę viešbutį visi lengviau atsikvėpė, bet buvo pakankamai įsibauginę . Svarstėm, kaip reikės rytoj vaikščioti po miestą. Po vakarienės visai nesinorėjo sėdėti viduj, todėl susirinkom kompaniją, kad būtų saugiau ir vėl patraukėm į gatves. Na ir ką vakare apie 9 val. vaizdelis gerokai pasikeitė, grūsties nebebuvo, nors centrinė gatvė, kur visos parduotuvės, buvo pilna . Pasivaikščiojom po naktį pamatėm įdomios architektūros ir parėjom namo. . Prie viešbučio atrodė gana saugu, nes ant kampo buvo policijos punktas ir aplinkinėse gatvėse budėjimas vyko visą naktį.

Išaušo saulėtas rytas ir mes patraukėm į Stambulo įžymybių centrą . Nuostabioji Mėlynoji mečetė, Sofijos soboras (į vidų nepakliuvom buvo uždarytas), Sultonų rūmai, plaukiojom Bosforo sąsiauriu . Ką bendrais bruožais galima pasakyti, auksas, marmuras, kilimai, didinga. Sultonų rezidenciją (Topkapi rūmus) saugo ginkluota automatais apsauga . Nors daug kas buvo išgrobstyta bet rūmų  kompleksas stebina savo dydžiu . Buvo labai įdomu patyrinėti sultonų portretų galeriją, su viena panele analizavom, kaip keitėsi turkų veido bruožai, kurie matyt priklausė nuo užkariautojų tautos . Kitaip sakant nuo siauraakių kinų ir mongolų iki romėnų . Aš vis bandžiau lyginti turkiškąją architektūrą su Vidurinės Azijos . Aš tikėjausi kažko panašaus, kaip Samarkande ar Bucharoj t. y. pastatų dekoruotų spalvota mozaika . Tačiau to nebuvo . Turkijoj keramikos mozaika buvo tik Topkapi rūmuose ir tik keli pastatai tarp jų ir haremas . Pasirodo toks spalvotas stilius buvo vėlesniais laikais nors man tai didelis? (dar neišsiaiškinau). Begalo įspūdingai atrodo Mėlynosios mečetės skliautai, o grindys išklotos kilimais . Dar buvom įdomioj vietoj – požeminėj vandens saugykloj . Tai didžiulė kolonų (aišku marmuro, o pamatam turkai naudojo  akmenis išneštus iš graikų antikinių miestų) galerija, mistiškai apšviesta, groja tyli dervišų muzika . Puiki vieta meditacijai ir pasislėpti nuo saulės .

Vėliau parke teko sutikti išpuoštą prieš apipjaustymo ceremoniją berniuką . Ši tradicija labai gili ir tai didžiausia šeimos šventė. Tokie vaikai yra aprengiami baltai, kaip karalaičiai su sultonų kepuraitėm ir skeptru . Juos tėvai vedžioja ir net vežioja po miestą (kaip šiais laikais su limuzinais, priklausomai nuo turtinės padėties) . Mes, kaip paparacai prišokom prie tų vaikų, paprašėm nufotografuot . Tėvai buvo labai malonūs aišku, kad leido, tai jiems didelė garbė. Po procedūros vaikui dovanojamos dovanos ir šventė tęsiasi tris ar net daugiau dienų .

Po pietų išplaukėm laivu pasidairyti po miesto pakrantes . Jei nežinotum, kad tai Turkija, tai niekada ir nepasakytum. Prabangios pakrantės vilos, įlankose jachtos ir didingi rūmai. Krantai aukšti, atrodo, kad namas stovi prie namo . Mes pora apgriuvusių nusižiūrėjom sakėm, kai išeisim į pensiją reiks nusipirkt. Iš Marmuro jūros pakliuvom į Juodąją ir atgal . Buvo labai smagu . Mintys jau ruošėsi tolimesnei kelionei, o centrinė Stambulo  dalis pasirodė ne tokia jau ir baisi, tik rajonas prie turgaus patraukė žvilgsnį . Visur rusiški užrašai ant parduotuvių ir reklamų . Pasirodo ten daugiausia gyvena atvažiavusių rusų, lenkų prekeivių ir mūsų “Gariūnų berniukų” . Tuo mūsų nuotykiai Stambule dar nesibaigė . Čia tik gėlytės toliau bus detektyvas .

Išaušo labai ankstyvas, nieko blogo nežadantis, antradienio rytas . Grupė turistų susiruošė palikti viešbutį . Lauke prieblanda 4 val. ryto . Viešbučio tarnautojai pakrauna bagažą į mašiną, o turistai keliauna dar miegančia  Stambulo gatvele . Bet pasirodo  miegojo nevisi . Kur buvęs, kur nebuvęs atsiranda grupės palydovas, kokių 12 metų vaikas su šuniu . Jis seka įkandin grupės, bet nevisi tai pastebi ir spakainai traukia toliau . Autobusas jau laukia gatvėje prie parkelio . Šalia po krūmais guli valkatos . Žmonės laukia, kada atveš bagažą . Štai privažiuoja mašina ir pradeda iškraudinėti daiktus . Tik staiga, prie apsnūdusių turistų, prasideda iš kažkur išnirusių piliečių susistumdymas . Vadovė suvokia, kad tai atitraukiantis dėmesį manevras, nes visi sužiūra į juos, o iš kitų krūmų turi iššokti tie, kas stvers bagažą . Staiga pabudę iš miego suvokiam, kad įvyko užpuolimas . Vadai liepia visiems lipti į autobusą, o bagažą krauti atgal ir greičiau važiuoti nuo tos vietos, bet jau per vėlu . Vienas narkomanas išsitraukia peilį ir puola bagažą saugančius vyrus, kadangi jam priešinamasi jis pradeda nesivaldyti . Į autobusą buvo sulipę moterys, o vyrai lauke, pilna to žodžio prasme, mušėsi su vaikais. Tas berniūkštis užsiundė šunį ir paleido į darbą kumščius. Narkomanas rėkdamas įšoko į autobusą . Aš su drauge, kaip tik buvom prieky . Šiek tiek pasidarė neramu, kai prieš nosį švysčioja peilis ir žmogus su nestabilia psichika . Viena vadovė jau kelintą kartą skambina policijai, o tie vis  nepasirodo  . Niekaip negalim suprasti  kodėl, juk policija už kelių namų . Tipo ne jų reikalas . Vairuotojas stveria narkomanui už rankos ir išvelka pro duris . Tuo metu pro langą matau, kaip kitoje autobuso pusėje vyrai nešioja bagažą iš mašinos į autobusą . Narkomanas įsiutęs, kad žlugo planas perrėžia viešbučio tarnautojui ranką . Kitas gauna į akį, pagaliau pasirodo policija, visus supakuoja . Mūsų vyrai grįžta į autobusą ir mes sveiki sprunkam iš Stambulo . Tai gavom adrenalino dozę, o jau įspūdžių tai visai dienai .

Toliau važiuodami pora valandų nusnaudėm . Sustojom išgert kavos, tik staiga prasidėjo skambučiai iš Lietuvos . Persigandę namiškiai klausinėjo ar mes dar gyvi . O pasirodo, per rytines žinias Lietuvoj pranešė, kad Stambule naktį susprogdinti du viešbučiai su turistais iš rytų . Vadovė Turkijoj pradėjo ieškoti  informacijos ir ji pasitvirtino . Tie viešbučiai buvo kitam ne mūsų rajone. Štai tokia buvo dienos pradžia .

            Toliau kėlėmės Dardanelų sąsiauriu, važiavom į  Čanakalę į antikinį Trojos miestą, antikinį Pergamo miestą . Visą kelią važiavom labai gražia Egėjo jūros pakrante . Čia vaizdelis pasikeitė kardinaliai, kraštas turtingas, daug alyvmedžių, riešutmedžių ir persikų giraičių. Kiekvienas miestelis užsiima tam tikru verslu . Pakrantėj ištisi vilų miesteliai, kaip pas mus sodai . Antikiniai miestai įsikūrę ant kalvų . Nuo kur atsiveria puikūs vaizdeliai .

Sekančią dieną važiavom stulbinančiais keliais į kalnus, kur atrastas Šv. Marijos mergelės namelis, tai maldininkų vieta  . Toliau buvo Efesas, va čia tai didžiulis antikinis miestas, marmuro gatvėm, puikiai išsilaikę kolonos, skulptūros, didžiulis amfiteatras su puikia akustika. Važiuodami toliau užsukom prie  buvusio pasaulio stebuklo Artemidės šventyklos . Beliko tik dvi kolonos, stovinčios pelkėj. Toliau pramogos  odos gaminių salone . Suruošė mums madų demonstravimą .

O toliau jau kelionės pabaigai Pamukalė – kreidos ir kalcio stalagmitai, baltieji kalnai, kuriais bėga vanduo, sudarydamas vandens terasas . Įdomiai atrodo . Šiuo metu iš senųjų terasų  išleistas vanduo . Bet nieko vis tiek faina . O jau žmonių ten be galo daug ir visi traukia į Kleopatros baseiną maudytis mineraliniam vandeny . Sako ten telpa visa Mendelejevo lentelė . Pats baseinas yra natūralioj gamtoj su palmėm ir šiaip visokiais augalais . Šalia stūkso antikinis Hierapolio miestas 2m. e. a., tai geriausiai išsilaikęs ir gražiausias antikinis teatras ir didžiausias nekropolis . Vakarėjančios saulės spinduliuose žemės paviršiuje sudėti akmeniniai sarkofagai, kriptos ir šeimyniniai kalneliai ir jų labai daug . Šiurpu ar ne?

              Viskas, vakare 4 žvaigždučių viešbutis, pilvo šokis ir  sekančią dieną skrendam namo.

Linkiu ir jums aplankyti tą nuostabią šalį.

Saulla