Velnių medžiotojas: Alibahas (10)

Nusiginklavimai

Azarto apimta Binera greičiausiai būtų perrėžusi man gerklę vienu mostu, nes pasipriešinti jai nutirpusia ranka kažin ar būčiau taip greitai pajėgęs. Pernelyg netikėtas ir staigus buvo jos puolimas, lyg kokio demono.
Tačiau ranka su peiliu taip ir sustingo, įrėžusi ašmenis man į gerklę. Būčiau krustelėjęs galvą -  žaizda garantuota.
Akimirką pakraupęs žiūrėjau Binerai į akis, laukdamas neišvengiamo galo, kol galop supratau, jog kažkas ne taip.
Tose akyse azarto jau nebuvo likę, tik kažkokia labai keista išraiška, lyg savininkė staiga būtų apsigalvojusi.

Aplinkui buvo taip tylu, kad nesunkiai girdėjau ugnies traškesį ugniakure, pritilusį Bineros alsavimą ir netgi Čiūros šniokštavimą už užuolaidos.
Dar išgirdau šaižų, tolygiai silpstantį švilpesį, lyg suspaustas oras būtų paleistas tekėti per švilpynę. Pastarasis garsas man buvo gerai pažįstamas, tik dar nežinojau, ar vertėtų tuo tikrai džiaugtis.

Kažkur visai šalia užsivėrė vartai tarp mūsų pasaulio ir pragaro.
Sucaksėjo kanopos į patiestus kailius, į akmenines Raugo Duobės grindis. Tankiai sucaksėjo - matyt, atvyko ne vienas ir ne du raguočiai.
- Haaš mab gabyk! - staiga išgirdau sodrų balsą. Cypčiojimo nė kvapelio - mano svečiai šį kartą buvo gerokai stambesni. - Buun ino haak!
- Humato koč... - pritarė kitas balsas, - Šab mat.
Šiek tiek supratau velnių marmaliavimą. Tas paskutinis „šab mat“ reiškė „imam visus“. Turbūt įsibrovėlius pralinksmino atrasta scena - žmonės pjauna vieni kitus. Tai kodėl jiems patiems to darbo nepabaigt?

Tik dabar pajutau ir jų stingdančias auras. Binera greičiausiai buvo trumpam sutrikdžiusi pojūčius savo staigiu puolimu. Dabar netgi ji žiūri man į akis su siaubu, nepajėgdama apsidairyti ir pamatyti įsibrovėlių.
Sprendžiant iš garso, velniai sukiojosi kažkur netoliese Čiūros dėdulės. Ta proga aš labai atsargiai kilstelėjau ranką ir šiek tiek patraukiau peilį nuo savo kaklo. Kad ir kaip stengiausi, pjūvis visgi jau buvo padarytas, pajutau lipnų kraują. Niekis.
Mano žudikės profesionalės akyse atsirado nuostaba - ji tikrai nesitikėjo, kad imsiu rangytis po ja, kuomet patalpoje tiek velnių. Atsargiai pramankštinau ranką, apglėbiau Binerą per liemenį ir staigiu judesiu persivertėme ant kailių. Dabar aš buvau viršuje, o ji įsistebeilijo į lubas.
Velnių buvo keturi, ir jie tikrai nepasirodė beesą gigantai, kas mane gerokai nuramino. Du žiūrėjo į priešingą pusę, knebinėdamiesi aplink Buzį bei jo sėbrus. Vienas laižėsi spoksodamas į kažkokią merginą, o paskutinis žiūrėjo tiesiai į mane, negalėdamas patikėti savo akimis.
- Nekreipk dėmesio, - pamojau jam, - aš čia tik šiaip...
Dabar atsisuko ir kiti trys. Ištraukiau savo raudonašmenį durklą ir pasukau jį ant delno, viena akimi dėbsodamas į svečius, išgelbėjusius man gyvybę.
- Matho bhat! - iškvėpė vienas iš velnių, - Velnių medžiotojas!
- Netiesa, - atšoviau, - aš medžioju tik kupranugarius ir peslius. Dabar jūs, vyručiai, mažai paklausūs. Mėsos jūsų nieks nevalgo, kailis niekam netinkamas, o ragai... Na, gal ragai kažkam ir tinkami, bet tik tiek...
- Užmušt! - suputojo ketveriukės vadas ir kaip viesulas stryktelėjo ant manęs, išskėtęs nagus ir sulenkęs uodegą į kablį.
Mano durklas pasisuko ir sustojo, rodydamas į dėžes, sukrautas tamsiausiame kampe.
- Kad tave kur sutrauktų! - susikeikiau, šastelėdamas nuo Bineros ir tuo pat metu traukdamas peilį. Velnio uodega susmigo į palapinės užuolaidą, o jis pats minkštai nusileido ant žudikės krūtinės, gerokai aptaršydamas ir pritrenkdamas merginą. Šmirkštelėjau peiliu jam per šoną, išsisukau antrojo nagų ir iš visų jėgų žiebiau peilio rankena aršuoliui į snukį.
Velnias subliuvo, spjaudydamasis kraujais ir rūgštimi. Greičiausiai pastarosios pateko į žaizdą. Šėtono laimė - jis čia buvo beveik nemirtingas. Jį galintis įveikti ginklas buvo kažkur dėžėse ir aš meldžiausi, kad jų kas nors nebūtų užkalęs.
- Uzgahar hamada bhat haaš mab... - staiga išgirdau pažįstamą dainelę ir kaipmat atsisukau į likusį nuošalėje velnią, kuris bandė vėl atverti vartus į pragarą. Pačiupau nuo grindų plytos gabalą ir sviedžiau į būrėją. Pataikiau į uodegą, net nesužeidžiau, bet jis iš netikėtumo viauktelėjo ir kaipmat pamiršo, kur pabaigė. Kai atsidūriau prie dėžių, mane buvo pasivijęs tik tas paskutinis iš trijų mane puolusių. Pirmasis vis dar grūdo atgal į žaizdą savo išvirtusias žarnas, antrasis kriokė iš skausmo, seilėdamasis ir taškydamas grindis rūgštimi.
O šitas nieko nelaukdamas paleido visą purslų debesį tiesiai iš gerklės. Nutaškė tiek dėžes, tiek sienas, o man kliuvo keli lašai į kaktą. Nusvilino siaubingai nemaloniai. Mano laimei, į rankas pakliuvęs dangtis buvo neprikaltas, tai ta proga ir sudaužiau jį į velnio galvą.
- Uzgahar hamada bhat haaš... - vėl pradėjo būrėjas savo giesmę.
Pažvelgiau į dėžę. Joje buvo kažkokie skudurai ir sidabriniai indai. Vienu skuduru nusivaliau kaktą, o likusį turinį užverčiau velniui ant galvos.
Mano durklas vis dar rodė į dėžes, tik dabar jau labai tiksliai į vieną iš jų, neuždengtą jokiu dangčiu.
- Neįtikėtina, - sumurmėjau pažvelgęs vidun.
Buzio kompanija čionai sukrovė gerą tuziną įvairiausių kardų bei rapyrų.
- Mab idol uzgar rad anuul... - tęsė savo giesmę velnias. Ištraukiau vieną kardą ir sviedžiau į jį, šį kartą bent truputį prisitaikydamas.
- Girot uzgar... ūūū!
Paskutinis šūksnis nepriklausė burtažodžiams. Tai velnias subliuvo, persmeigtas į pilvą. Pasukau ant delno durklą, šis nenoriai parodė į priešingą pusę.
Ne tas ginklas.
Sušvilpė ore uodega, nutaikyta man į žlibes. Beveik instinktyviai kilstelėjau peilį, atremdamas smūgį, užpuolikas subliuvo lyg koks skerdžiamas paršas ir ėmė suktis vijurku. Jo uodega traškėdama stengėsi išauginti naują antgalį.
Panardinau rankas į kardų statinę, ištraukiau po vieną ginklą ir dusyk giliai įkvėpiau. Rankos šiek tiek drebėjo nuo įtampos, bet niekis - greitai tai praeis.
Mano priešininkai jau buvo keturi. Būrėjas matyt suprato, kad kol aš gyvas, savo burtų geruoju nepabaigs. Jis išrovė iš savo pilvo kardą ir dabar su juo artinosi, degančiomis akimis stengdamasis kiaurai permatyti mano niekingą sielą. Jo draugužis jau užsisiuvo savo pilvą, o spjaudalius užsigydė burną ir išsiaugino naują uodegą. Paskutinysis galop nusimovė nuo ragų medinę dėžę ir ji kaip tik lėtai skriejo tiesiai į mane, barstydama skudurus ir sidabrą pakeliui.

Nėriau po dėže, kairiuoju kardu taikydamasis velniui į gerklę. Jam labai nepasisekė - gerklę pervėręs smaigalys perskrodė ir medines dėžęs, stovėjusias jam už nugaros. Ten ginklą ir palikau. Dešiniuoju prisidengiau nuo smūgio uodega, kurį pasistengė suduoti tas pats buvęs beuodegis. Šį kartą jis buvo gerokai gudresnis - išsuko savo brangenybę ir dabar švaistėsi ja lyg kokiu lanksčiu kardu, nors tiesiogiai atremti mano ginklo smūgį prisibijojo. Laisva ranka čiupau nu grindų sidabrinę lėkštę ir beveik prilipdžiau ją velniui prie snukio, kadangi šis kaip tik žiojosi spjauti.
- Ūūūūū-ūū...
Uodega susisuko į dvi kilpas, naguotos letenos suskubo gelbėti savo gerklės, kurią užpildė deginantys spjaudalai. Nurėžiau velnio galvą ir sviedžiau kardą į trečiąjį, mat reikėjo kaip nors išsklaidyti ginklus, kad atpažinčiau tą tikrąjį.
Durklas, besisukantis ant grindų, teberodė į dėžę.
- Šiandien jums velniškai sekasi, nieko nepasakysi... - atsidusau, vėl prišokdamas prie dėžės ir traukdamas du sekančius kardus.
Kaip jau minėjau, pirmasis, prismeigtas per gerklę prie medinės dėžės, šiuo metu buvo bene geriausiai „sutvarkytas“. Norėdamas vėl stoti į kovą, jis turėjo arba visiškai persipjauti kaklą, arba kažkaip suskaldyti dėžę. Tačiau jis bijojo imtis bet kokio veiksmo, nes kardas gerklėje, be jokios abejonės, buvo skausmingas dalykas. Bet kuris kitas jo vietoje jau seniausiai kojeles pakratytų...
Tas, kuriam nurėžiau galvą, tebesitąsė ant grindų, stengdamasis ją prisiauginti. Kol kas jis man buvo neįdomus.
Kadangi trečiasis buvo užsiėmęs kardo iš krūtinės traukimu, užsiėmiau paskutiniuoju, kuris pats nešėsi kardą letenoje, ketindamas mane sukapoti kuo smulkiau.
Ir jis mokėjo juo naudotis. Kai surėmėme geležtes, man vėl teko giliau įkvėpti, kad pasaulis akimirkai taptų lėtesnis ir aiškesnis. Širdis kaip pasiutusi daužėsi nuo tokių triukų ir man jau buvo neramu, kad visa ši košė trunka pernelyg ilgai.
Trissyk apsikeitėme trumpomis smūgių krušomis, apsisukdami ratu lyg kokioje šokių aikštelėje. Velnias neteko uodegos, bet šį kartą jam tai kažkodėl nesukliudė. Lyg padarydamas jam paslaugą, atsikračiau vieno kardo - susmeigiau jį tam pačiam persmeigtam velniui į kuprą, kol jis nesuspėjo atsitiesti. Mano durklas atkakliai teberodė į dėžę ir akimirką netgi pagalvojau, ar tik nebus tas tikrasis ginklas užkištas kažkur už dėžės.
Būrėjas netgi įsigudrino pataikyti man naguota letena ir šlaunį nudiegė dar vienas nemalonus jausmas. Atsilygindamas suvariau ašmenis jam į galvą ir palikau taisyti savo sveikatos, patraukdamas prie nelemtos dėžės.
Joje buvo likę du kardai ir trys rapyros. O man kantrybė jau buvo išsekusi.
Vieną rapyrą sviedžiau į gulintį, kuris jau buvo atgavęs galvą ir stengėsi atsisėsti. Greičiausiai jam tebeskaudėjo, nes nuo šio bakstelėjimo tik abejingai kriuktelėjo.
Kitos dvi rapyros nuskriejo į prikaltą prie dėžės. Ir tada aš nudžiugau neapsakomai, nes velnias išvertė akis ir galop susmuko ant žemės be jokio gyvybės ženklo.
Per daug nesukdamas galvos, kuri yra ta tikroji, ištraukiau abi rapyras jam iš krūtinės. Kadangi velnias jau tirpo, pasiskubinau nurėžti jam ragus. Alibaho satanistai bus sužavėti...
- Uzgahar hamada bhat haaš mab idol uzgar rad anuul, - jau trečią kartą pradėjo būrėjas, matyt supratęs, jog išvyka nenusisekė ir jam tuoj ateis paskutinioji.

- Kur gi mano mergužėlė,
kur turėjo manęs laukt!?
Prie galulaukio tvoros,
prie apžydusios griovos!

Jau išsidrožiau ir kardą
alei plūgą laukui art!
Tik beliko mano deivei
velnių gaują paaukot!..

Tai aš baubiau visa gerkle seniai girdėtą dainušką, perrėkdamas velnio burtažodžius. Pabaigą savo sugalvojau iš netikėto įkvėpimo. Klausytojų čia buvo iki valiai, bet iš sustingusių veidų sunkoka buvo suprasti, ar labai nusidainavau.
- Sdehmat! - nusikeikė velnias ir čia pat iškeliavo anapilin, o jo ragai nuriedėjo grindimis.
Likę du juodžiai subliuvo iš nevilties ir sutartinai stryktelėjo ant manęs. Kairiąjam dar nebuvo ataugusi uodega, tai ta proga abi rapyros atiteko jam. Nuo antrojo išsisukau stryktelėdamas į šoną. Jis nusičiaudėjo, aptaškydamas grindis ir vieno iš vyrų nugarą. Šio marškiniai kaipmat parūko.
- Ateik geruoju, arba pakankinsiu, - prigrasiau velniui.
Jis išvertė liežuvį ir bjauriai suplerpė.
- Prisišnekėjai... - urgztelėjau artindamasis.
Priešininkas spjovė, uodega palydėdamas spjaudalus. Šastelėjau į šoną, jis irgi, tik į kitą pusę. Pasislėpė už vieno iš vyrų.
- Aš jį nuspjausiu, jeigu prisiartinsi! - staiga prakalbo vietine kalba.
- Šaunuolis, - linktelėjau, - jau pradedi mąstyti. O ką darysi nuspjovęs?
- Kitą spjausiu!
- Irgi neblogai. O tada?
- Tada tada… Sdehmat, tada tave!
Išsitraukiau iš kišenės dvokiantį maišelį ir sviedžiau į jo pusę. Nukrito gerokai į šalį.
- Nepataikei! - nusižvengė raguotis.
- Sdehmat, - dabar jau nusikeikiau aš, - o gal tu spjauk tą, kur stovi arčiau palapinės? Jis šio požemio valdovas, pats vyriausias ir stipriausias čia. Jeigu nustos tavęs bijoti, tada tik laikykis...
Velnias urgztelėjo, tebesislėpdamas nuo manęs, žvilgčiodamas per žmogėno petį.
- Galiu ir tą, - sutiko, - bet man atrodo, tu nori mane apgauti.
- Noriu, - linktelėjau, - bet vėliau, kai nuspjausi vadą.
Velnias kiek pastypčiojo, tada šastelėjo prie sustingusio žmogaus ir plačiai išsižiojo tiesiai šiam į veidą. Tik nebeišspjovė, nes smirdantis maišelis ant grindų staiga įkaito, užsidegė, sunaikindamas apsaugą, kuri dar gelbėjo velnią nuo šventintų atributų.
Kvykdamas jis puolė į šalį, mosuodamas į visas puses degančia uodega, stengdamasis užgesinti ją. Skausmas privertė jį pamiršti spjaudymąsi.
Rapyra, įsmigusi į jo pilvą, iš velnio teišspaudė vangų „kvykt“. O kita jį beveik pamėtėjo į orą, priversdama nutilti visam laikui.

Kaustanti aura akimirksniu nuslopo, išvaduodama visus belaisvius. Vienas iš vyrų nuvirto be sąmonės, o nuo palapinės pasigirdo pratisa dejonė. Tai Binera raukėsi nuo skausmo. Visgi užvirtęs ant jos velnias svėrė nemažai.
Keturios poros ragų man žadėjo nemenką pelną ir bent mažytę nepriklausomybę nuo Parvelio. Atpildas visiškai tenkino.
Lėtai prasiskleidė palapinės užuolaida, išlindo perbalęs Čiūra, lydimas tokios pat išbalusios Emės. Kaustanti aura jiems nepasirodė labai maloni.
Sušurmuliavo visas požemis, dar prieš akimirką buvęs tylus lyg kapas.
- Velnių medžiotojas, - nurijo seilę Buzis, dėbsodamas į mane iš po surauktų antakių. Jis greičiausiai pats nelabai gerai jautėsi, - ir dar dainuojantis, kad mane kur... Tai štai ką tu man atvedei, sūnėne. Stebuklas, kad labai laiku, ar ne? O gal ne visai atsitiktinumas? Gal tai kažkokia klasta? Bet ne... jo akys tikrai ne klastingos. Pažįstu avinėlius iš pirmo žvilgsnio...
- Aš... aš ne... - sumikčiojo mano samdinys, bet nieko rišlaus taip ir nesugalvojo, o Buzis greičiausiai nieko ir nenorėjo girdėti.
- Tu norėjai kažką aptarti su manimi, ar ne? - paklausė jis manęs, kilstelėdamas smakrą, - ką gi. Kadangi išgelbėjai mūsų kailius, turėčiau tau būti velniškai skolingas. Todėl aš išklausysiu tave dabar, medžiotojau. Ko tu nori iš manęs?
- Girdėjau, tu žinai įėjimą į Postalibą.
- Ak, - vėl paniuro Buzis, - įėjimas... Taip, tai prekė, verta didelio atlygio. Kažko panašaus į keleto žmonių gyvybes.
Jis apsidairė, nužvelgdamas savo sūnėną, o paskui ir Emerzidę, kuri dabar stengėsi atrodyti išdidi ir rami. Pastebėjau, kad Binera žvairuoja į mane, neramiai gniaužydama durklo rankeną ir patyliukais nusiteikiau dideliems nemalonumams. Toji mergužėlė buvo nesveika. Mažų mažiausiai...
- Jeigu nebūtų pasirodę tie keturi, greičiausiai būčiau pareikalavęs jos kaip atlygio, - parodė į Emę Buzis, - dailią merginą čionai atsivedei, medžiotojau. Ar ji tavo?
- Taip, - atsakiau ramiu balsu, nė nežvilgtelėdamas į Emę. Mintyse meldžiau, kad mergina neimtų purkštauti dėl tokio pareiškimo, tačiau, jos pačios laimei, neišgirdau nė cyptelėjimo. Mano atsakymas Buziui buvo tvirtas lyg uola, ko ir siekiau.
- Ne, ne tavo, - šyptelėjo banditų vadeiva, - bet man patinka tavo požiūris. Manysiu, kad ji visgi tavo, o tai reiškia, kad ir kiti privalės taip manyti. Eime, aš atsakysiu į tavo klausimą. Tai neskirta daugelio ausims.
Jis pamojo savo sūnėnui. Čiūra ir Emerzidė nusekė paskui mus į tamsią palapinę kitoje olos pusėje. Buzis pranyko tamsoje, sučirškė skiltuvas, netrukus sušvito menka liepsnelė.
- Įeikite į vidų, jūs trys...
Vadeiva pakabino lempą ir palaukė, kol užsiskleis užuolaida. Tada nulindo į kampą ir atsisėdo ant kailių. Kai ištiesė savo kardą, kad galėtų jį padėti į šalį, jo rankos pastebimai drebėjo nuo vis dar prisimenamo auros poveikio. Kai kurie žmonės nuo to paprasčiausiai išprotėdavo.
- Ar tu man pasakysi, kam tau reikalingas Postalibas? - pasmalsavo Buzis, - gali neatsakyti, jei nenori. Aš nereikalauju.
- Mes ieškome princesės Temilės.
- Tada jūs dirbate Parveliui, arba Greifradui iš Irmiro šutvės, ar ne?
- Vienam iš jų, - linktelėjau.
Buzis trumpai dėbtelėjo į Čiūrą, tada paglostė savo kardą ir mąsliai pasikasė smakrą.
- Turėčiau tave nudėti vien dėl šios žinios, - pasakė jis, - karališkų asmenų pasiuntiniai nesilanko čia ir nėra pageidaujami. Raugo Duobė jau ilgą laiką yra slapta vieta, mano namai, mano dvasios buveinė, supranti?
- Suprantu. Iš mūsų Parvelis arba Greifradas neišgirs nė žodžio apie tavo dvasios buveinę. Prisiekiu.
- Labai teisingai prisieki, medžiotojau. Tavo veidą čia matė ir pamatys daugybė mano žmonių. Tuo tarpu tu atsiminsi tik kelis veidus. Neįmanoma išduoti to, kurio nepameni. Neįmanoma išvengti to, kurio nepameni. Ar mudu suprantame vienas kitą?
- Aš tave suprantu. Jeigu pasakysiu per daug, mane suras ir pašalins. Greičiausiai taip bus teisinga. O dabar pasakok apie Postalibą.
Buzis nusišypsojo, net oras, regis, šiek tiek sušilo.
- O tu būtum labai vertingas, jei liktum čia, - sumurmėjo jis, - Postalibas, taip... Labai pavojinga mintims vieta, kurion nebenorėčiau patekti dar kartą. Giliai po mumis, labai giliai. Ir tik smėlis skiria Alibahą nuo tos vietos. Įsivaizduoji? Birus smėlis, daugybė jo!
- Požemiai užpilti smėliu?
- Ne visai. Senasis miestas slepiasi po kupolu, kuris turėjo jį apsaugoti nuo baisiosios audros, nuo Viskozidės, praūžusios prieš daugybę šimtų metų. Miestas būtų tiesiog pražuvęs Viskozidės kopose, tačiau kažkoks burtininkas sukūrė magišką sferą, kuri uždengė miestą. Smėlis nebegalėjo patekti į jį, tik apeiti iš šonų. Audra turėjo nepakenkti miestui, bet... Smėlis kilo vis aukščiau, kol galop jį ėmė pustyti ant paties kupolo viršaus. Viskozidė uždengė miestelėnams saulę, šie ėmė reikalauti burtininko, kad šis sunaikintų kupolą. Tačiau burtininkas žinojo, kad jei panaikins burtus, ant kupolo susikaupęs smėlis tiesiog sutraiškys pastatus ir žmones, palaidos viską amžiams. Patikėk, mačiau šį kupolą. Jis vis dar tebėra, laiko smėlį virš senojo Alibaho, dabar vadinamo Postalibu.
Ir ne tik. Jis laiko visą naująjį Alibaho miestą su visa milžiniška Irmiro tvirtove. Dievai težino, kada išsisklaidys burtai, jeigu tik iš viso tam lemta atsitikti. Pažvelk po savo kojomis, medžiotojau. Čia akmenys, sukloti ant smėlio. Po smėliu, maždaug šimto pėdų gylyje, mus laiko kupolas. Ir po kupolu tu rasi Postalibą, jeigu išdrįsi nusileisti iki jo pamatų. Tas kelias prasideda Irmiro rūsiuose.
- Po tvirtove?! - šūktelėjau iš nuostabos.
- O kaip tu galvojai, kaip žmonės pastatė Irmiro rūmus? Juk ne nuo vieno akmens pradėjo po Viskozidės, ne... Metraščių kolona stovėjo dar Postalibo laikais, rūmai taip pat. Kai audra nurimo, išsigelbėjusieji sugrįžo į šias vietas ir surado dykynę su stūksančiais vienišais bokštais - vis dar pakankamai aukštais ir galingais. Jie tiesiog prilipdė dar keletą bokštų ir pastatė naują kiemą - štai ir visos statybos! O miestą tai iš naujo teko pastatyti.
Ar kada nors pastebėjai rūmuose laikrodžius ant sienų, apsiverčiančius kas pusdienį? Ar bent žinai, kaip jie veikia?
- Grandinės sienose, vedančios kažkur žemyn...
- Taip, žemyn, - šyptelėjo Buzis, - Irmiro rūsiai kažkada buvo didingos menės, kada jos dar tebebuvo žemės paviršiuje. Bet dabar jos tik kankinimų kameros ir kalėjimai. Mane kartą sučiupo ir uždarė tenai. Kankino truputį, bet niekis. Pasprukau nuo jų, savaitę klaidžiojau rūsiuose, maitindamasis žiurkėmis ir grybais. Kažkuriame požeminiame aukšte radau menę, į kurią ateina visų grandinių galai. Ten stovi toks keistas daiktas... tokia... toks dalykas, kuriam vis dar nerandu žodžių. Nė vieno gyvo žmogaus, tik daugybė dantračių, daugybė sidabro indų, smulkių adatėlių, rutulių ir svarmenų. Tvarinys veikia pats savaime, jau nežinia kiek laiko. Jo jėga ateina iš dar giliau, kur išdrįsau įkišti savo smalsią nosį.
Po keistuoju laikmačiu rasi storas grandines, vedančias žemyn į tamsą. Jei išdrįsi, apsikabink balsvai švytinčią grandinę ir palauk vidurdienio, kuomet ims verstis smėlio laikrodžiai. Grandinė tave nutemps žemyn. Ji pati tave pakels aukštyn kiekvieną pusiaunaktę. Prie kitų grandinių nesiliesk, nes jos juda labai pamažu. Ir rankas saugok, kad su grandine neįkištum į tą daiktą.
Menę greičiausiai surasi Parvelio padedamas. Jis turėtų žinoti. Daugiau tau nieko nesakysiu, pamatysi viską pats. Ar viską sužinojai, velnių medžiotojau?
- Iš kur tu žinai apie Viskozidę? - paklausiau.
- Radau biblioteką ten, apačioje, - nusišypsojo Buzis, - bibliotekininkas prieš numirdamas užrašė visą miesto istoriją savo dienoraštyje, o aš jį pasiėmiau su savimi. Deja, jo aš tau neduosiu. Tai mano lobis.
- Tebūnie, - linktelėjau, - aš sužinojau pakankamai.
- Malonu, - Buzis pakilo nuo kailių ir atsiduso, - tuomet tau metas. Aš tau nebeskolingas. Tai reiškia, kad nebegali ilgiau likti Raugo Duobėje. Ateik, kai nebedirbsi Irmiro patarėjams.
- Galbūt ir ateisiu, - gūžtelėjau pečiais, - lik sveikas, Buzi.
- Ir tu lik, medžiotojau. Sūnėnas tau parodys kelią.

Išeinančius mus pasitiko smalsūs žvilgsniai. Buzio žmones iš tiesų buvo sudėtinga įsiminti visus iki vieno. O mes tebuvome trys. Vadas teisus - vos tik Raugo Duobė bus išduota, net nepajusi, kaip tapsi vieno iš šių auka. Jis galėjo būti ramus visą kelią iki savo kapo.
O štai man ramybės vis dar nedavė aštrus Bineros žvilgsnis. Nežinia, kas jai buvo Bertramas su Žiogu, pakloję galveles nuo mano rankos, bet mergina nesirengė manęs taip lengvai pamiršti.
- Nekreipk į ją dėmesio, - patarė man Čiūra, pastebėjęs mudviejų apsišaudymą aštriais žvilgsniais, - Binera kandidatuoja į gaujos vadus, ji viena geriausių kovotojų ir mergužėlei tiesiog reikia savo šaunumo patvirtinimo.
- Taigi... Šaunu būtų nudėti vieną velnių medžiotoją, ar ne? Tuomet vado vieta garantuota...
- Jai dar reikėtų mesti iššūkį pačiam Buziui. Bet Binera to greičiausiai neišdrįs. Dėdė vis dar tvirtas, vietos taip lengvai neužleis. Ar ji tave... baugina?
- O ką manei? Dar viena trenkta merga, kuriai irgi reikia įrodymų. Tik šita kaunasi ne žodžiais, o ginklais. Velniškai greita, turiu pastebėti. Užklupo nepasiruošusį...
Čiūra stabtelėjo, praleisdamas mane ir Emę į tunelį. Jis mostu atsisveikino su savo buvusiais bičiuliais.
- Tada tavo laimė, - tarė pasivijęs, - kad daugiau greičiausiai nebesutiksi Bineros.
- Jeigu ir sutikčiau, - niūriai pastebėjau, - mergužėlei nė už ką neišdegtų antras bandymas mane pribaigti.
Prietemoje gerai nemačiau, bet regis, Čiūra pašaipiai vyptelėjo.

---

- Taigi, mes uždirbome savo nakvynes rūmuose? - paklausė samdinys, kai mes trise markstėmės nuo kaitrios saulės spindulių dulkėtoje, akmenimis kvepiančioje gatvelėje.
- Dar trūksta Temilės, surištos ir spurdančios mūsų rankose, bet jau saulė suka vakarop, o grandinė ims leistis tik rytoj pusiaudienį, - svarsčiau garsiai. - Be to, man pastaruoju metu ėmė labai nepatikti mūsų mylimo Parvelio elgesys paryčiais prie mano lovos. Keista, kad aš tik vienas lieku šlapias, - įtariai dirstelėjau į Emerzidę.
- Aš visada keliuosi anksti, - gūžtelėjo pečiais mergina.
- Ir visada suspėji raportuoti apie dienos įvykius patarėjui? Ne, šį kartą mes padarysime gudriau - apsistosime Skraidančiame Kirvyje. Jokių ankstyvų bruzdesių, jokio laistymosi ir šokinėjimo. Tegu galvoja, kad dirbome per naktį.
- Sužinos, - numykė Čiūra, - jo seklių pilna ant kiekvieno kampo, net neatskirtum.
- O čia mes dar pažiūrėsime. Beje, mums vertėtų užsukti pas mano senus bičiulius velnių garbintojų šventykloje. Mes turime gausų grobį!
Pakračiau maišelį su velnių ragais, kurio turinį išvydusi Emė  nutaisė labai jau nelaimingą miną.
- Jau maniau, man bus galas ten, apačioje, - prisipažino ji, - šlykštesnio jausmo dar nebuvau patyrusi. Kai tie padarai šalia, net nuvirsti neįmanoma nuo jų skleidžiamo siaubo. Tarsi sukaustytų ore...
- Taip ir yra, - linktelėjau, - kartą mačiau, kaip velnių atvykimo metu sustingo į orą pašokęs vaikas. Pakibo ir nė krust.
- Kaip taip gali būti?
- Nenumanau. Vienas burtininkas man aiškino, kad tai mūsų ir jų auros viską padaro, kūnai čia nė motais. Nors kaip yra iš tiesų - pats Liucius težino.

O tas vaikas, kuris buvo pakibęs ore, po sėkmingo mūšio su šėtonu nukrito ir gavo guzą. Tik guzas jam mažai rūpėjo po to, kai gavo patirti viso savo gyvenimo didžiausią siaubą. Tiesa, su velniais koviausi ne aš - tai buvo kitas medžiotojas, kurio daugiau nebuvau sutikęs.
Aš buvau tas nesėkmingai nukritęs vaikėzas...
---

Satanistai savo šventovę buvo pasistatę visiškai teisėtai, su Parvelio palaiminimu. Žmonių jie neaukojo, buvo pasižadėję nekiaulinti ir nebandyti prisišaukti pragaro į šį miestą. Todėl Parvelis prieš dvyliką metų leido jiems įsikurti kuklioje Alibaho miesto dalyje, netoli vienos iš didesnių gatvių, kad kiekvienas, norintis pasimelsti Liuciui, nesunkiai rastų tam tinkamą vietą.
Vyriausias Blogasis Brolis Almerikas iki šiol vilkėjo savo nepamainomą raudoną apsiaustą su juodu gobtuvu, apsimuturiavęs pusę veido juoda skepeta su išausta septograma priekyje. Žodžiu, buvo kaip visada panašus į žudiką, niauriai dėbsantį į visus savo pasekėjus viena sveika akimi (kitą jam užsiuvo po nesėkmingo susidūrimo su nykštukiniu velniu, kurį bandė pagarbinti).
- Ar mane regėjimas apgaudinėja? - šūktelėjo jis, išvydęs šventovėje mūsų trijulę, - garbingasis medžiotojas Edvardas grįžta, atvesdamas naujų pasekėjų?
- Jeigu sugebėsi įtikinti, - nusišypsojau, - tada jie tavo. Bet pernelyg nesitikėčiau. Reikalai mane atvijo į tavo šventovę, bičiuli.
- Išniekovė, drauge mano, - pataisė Almerikas, - šventovėmis tegu kiti džiaugiasi. Čia jie nieko švento neras, tik didžiausiojo blogio statulą ir viltį kada nors įtikti jam. Kokie gi reikalai?
- Ar tavo... išniekovėje netrūksta velnių ragų?
- Šiuo metu turime pakankamai, neseniai mus aplankė naujas medžiotojas, ačiū. Bet jeigu turi, būtinai paimsime. Kas žino, kiek ilgai teks laukti tavo kito vizito?
- Būtent. O kaina?
- Septyni guartai. Po vieną ant kiekvieno septogramos spindulėlio...
- Tiek mažai??? Almeri, broli, tu mane nori elgeta paversti?
- Na jau! Bent žinai, kiek elgetos šiais laikais surenka per dieną?
- Nedrįsk atsakinėti klausimais, Almeri. Tu juk ne aventietis. Kur dingo penkiolika guartų už ragą?
- Dešimt - tai didžiausia dabartinė kaina, kurią galiu duoti. Mūsų sandėliukas pilnas. Be to, po saule mus nelabai mėgsta, pirmenybę skirdami Oberhaidui ir jo siūlomam gėriui. Niekas nebenori blogio palankumo šiais laikais, Edi. Na gerai, vienuolika. Nežiūrėk į mane taip...
- Būčiau sutikęs ir už dešimt, bet kad jau duodi vienuolika, imk savo ragus. Galiu paprašyti paslaugos?
- Nori mano nulaiminimo? - apsidžiaugė Almerikas, keldamas rankas.
- Ne, man ir taip gerai. Pagalvojau, kad gal turi tris nereikalingus satanistų apsiaustus? Mums šįvakar jie praverstų.
- Betgi tu... jūs nesate brolijos nariai! - apstulbo Blogasis Brolis.
- O tu padaryk mus nariais vienam vakarui. Mes apie tavo išniekovę Skraidančiame Kirvyje dar papasakosime prie vyno taurės, gal daugiau žmonių sulauksi? Pagalvok, brolau. Nauda tau bet kokiu atveju.
- Skamba įtikinamai. Bet ar tu žinai, ką reikia ištverti įšventinimo metu? Tamsiojo valdovo prisilietimas net ne kiekvienam blogajam broliui yra pakeliamas. Tu gal lengvai ištversi, bet tavo draugai?..
- O jeigu tą dalį praleistume?.. - pažvanginau pinigais.
- Ne, neįmanoma! Baltąją septogramą nešioti gali tik palytėtieji. Jau nekalbu apie rūbą, kuriame yra įsiūtas Tamsiojo valdovo plaukas. Prašai pernelyg daug, Edi. Kaip šventikui Oberhaidas yra visiškai šventas, taip man absoliučiai juoda yra mūsų valdovo dovana. Negaliu jos švaistyti į kairę-dešinę, lyg tai būtų vieno vakaro žaidimas. Jeigu jūs būsite palytėtieji, tai visam laikui. Ir rūbą jums duosime visam laikui!
- Tai ką, ir minėti Tamsųjį turėsime amžinai?
- Ne, o kam? Kuo mažiau jį mini, tuo jis tamsesnis. Užtenka ir palytėjimo, kad visą gyvenimą prisimintum.
- Almeri, man nereikia tavo išniekovės apdarų visam gyvenimui! Man tik reikia užsimaskuoti nuo Parvelio šnipų.
- Taip taip, bet tam gali pasinaudoti ir staltiese nuo šeimininkės stalo. Nori satanisto rūbo - turėsi susitepti. Nenori - kaip nori. Susitepęs galėsi nešioti tą rūbą nors ir vieną kartą - dėl nešiojimo mes taisyklių neturime. Be to, suteptas turėsi privalumų mūsų išniekovėse visose šalyse.
- Kokių? Galėsiu gerti kraują kartu su jumis?
- Jeigu pageidausi. Bet aš ne apie tai. Mūsų tamsieji broliai visados stoja mūru vienas už kitą. Ištiks nelaimė - tik pakaks į šventyklą įžengti. Net mokesčių padėsime išvengti.
- Na tiek to, - mostelėjau ranka, -  bet aš turiu tau naujieną, brolau. Tavo valdovo prisilietimą aš jau patyriau po pragarą keliaudamas. Praktiškai aš jau esu vienas iš jūsų. Lieka tik mano draugai...
- Paties valdovo prisilietimą! - pašoko Almerikas, - tai džiugi žinia, Edvardai. Papasakok man apie tą jausmą!
- Aš vos neapsivėmiau, - suniurnėjau, - o visa kita kaip nuo paprasto velnio, tik truputį stipriau.
- Taip taip, tai jis! - skubiai palinksėjo Blogasis Brolis, - vadinasi, tau nebus jokių bėdų patirti tai dar kartą!
Aš sunkiai atsidusau.
- Na Edi, - pasakė Almerikas, - čia tau ne Oberhaido ar Jahvės namai, kad patikėtume kiekvienu tavo žodžiu. Nepasitikėjimas mums racionalesnis. Nagi, pašventinsiu skubos tvarka ir gausi drapanas!
- O manęs kas nors ruošiasi atsiklausti? - paklausė Emerzidė, - nenoriu apsivemti dėl satanistų rūbo. Be to, jie man greičiausiai ir netiktų...
- Tu Oberhaido šventyklas lankai, mergaite? - staiga sukluso Almerikas.
- Buvau kelissyk. Ar tai blogai?
- Jokio skirtumo. Svarbu, kad nebūtum kokia šventoji mergelė iš jų rato. Visa kita mums neįdomu.
- Kiek žinau, jie kekšių į savo ratą nepriima, - niauriai vyptelėjo Emė.
- A, tai dar geriau. O tu? - atsisuko į Čiūrą Almerikas.
- Aš? - pastatė akis samdinys, - bet aš ne...
- Jis žudikas, - parodžiau į samdinį nykščiu, - dar tinkamesnis.
- Edvardai, kuo toliau, tuo labiau aš tavimi didžiuojuosi. Būsi tikrai geras satanistas, prisiekiu. O dabar patogiai atsisėskite, mano mielieji. Štai kad ir čia, ant akmens. Patogiai atsisėskite, kad nenugriūtumėte...
- O ko man... - jau buvo bepradedanti Emė, kai Almerikas nutraukė jos žodžius keistu mostu, delnais nubraižydamas ore kažkokį ženklą, akimirkai palytėdamas savo septogramą.
Emerzidė kaipmat sustingo, pražiojusi burną. Jos akys išsiplėtė, veidas išbalo, rankos mėšlungiškai suvirpėjo. Po akimirką trukusio nenusakomo jausmo, kurio metu visi mes trys patyrėme tiek velnišką siaubą, tiek šleikštulį, tiek pykinimą, ji užvertė galvą į viršų ir nurijo kietą gumulą, vedžiodama pastėrusiomis akimis po tuštumą. Siaubas praėjo staiga, tetrukęs mirksnį ir aš nebeprisiminiau, ar pats sustingau nuo jo, ar visgi atsilaikiau.
- Oo... Oberhaidai, - sušnabždėjo perbalusi tarnaitė.
- Tai velnias, - kitoje pusėje pritarė Čiūra, kuriam buvo ne ką geriau.
- Dabar jūs suteptieji, - atsiliepė Almerikas, šypsodamasis savo vienintele akimi, - sumokėkite po du guartus už sutepimą ir pasiimkite rūbus iš brolio Kirbeno. Rasite jį kieme, miegantį kur nors atokaitoje. Klausimų bus?
- Vienas, - prisimerkiau, - kas buvo tas velnių medžiotojas, aprūpinęs tave ragais?
- Toks apvalus bičas, atjojęs juodu žirgu. Iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, kad kautis sugeba. Vadino save kažkokiu Benkartu, ar bent labai panašiai.
- Benkartinas?
- Taigi. Pažįsti jį?
Linktelėjau, patyliukais stebėdamasis, kaip greitai mano buvęs mokinys apsisuko. Tik prieš dvi savaites mačiau jį Žaliąjame Kalnyne, o jau persirito per dykumą ir net suspėjo parduoti grobį Alibahe.
- Gal žinai, kur nujojo?
Almerikas papurtė galvą ir atkišo delną, primindamas apie įmoką.
Aš ištiesiau jam monetas ir patapšnojau Emei per sprandą.
- Atšok! - suniurzgė ši.
- Galėtum ir džiaugtis, - šyptelėjau, - turi dabar visą broliukų armiją, kurie už tave stos mūru!

---

Apsiaustas visgi jai tiko, ypač balta septograma juodame raiščio fone. Tik ji ir tesimatė iš po juodo gobtuvo.
Kai mūsų trijulė įžengė į Skraidantį Kirvį, pusė ten buvusios blaivios liaudies atsisuko pažiūrėti. Greičiausiai oficialiais rūbais vilkintys satanistai čia buvo ne tokie jau dažni.
Šeimininkė, nors ir žiūrėdama į mus iš padilbų, visgi nenusisuko ir išklausė mano kuklius pageidavimus:
- Norime nakčiai trijų kambarių, gražuole, - pasakiau jai, - kur nors viršutinio aukšto tolimiausiame ir tamsiausiame kampe, kad galėtume ten nekliudomi pasiburnoti prieš miegą.
- O tu man nelaimių neprišauksi? - įtariai pasiteiravo ji.
- Anaiptol! Už tai, kad mus priimsi, mes pasižadame šiai nakčiai ypač gerai apsaugoti tavo svetingus namus nuo bet kokių pragaro įsibrovėlių. Mano žiniomis, jų ne per seniausiai čia lankytasi.
Žinojau tai, nes prieš metus pats čia pat dorojau pasiklydusią velnių porelę. Nenuostabu, jog šeimininkė išsyk atsileido.
- Tai gerai, -sutiko ji, - trys kambariai jums kainuos viso labo devyniasdešimt girtučių.
- O kaip vynas? - pažėriau jai saują smulkių monetų.
- Kiek išgersi, už tiek ir sumokėsi. Turime čia trijų rūšių, bet klientams labiausiai patinka senasis „Kirvio kotas“.
- Nepagailėk ąsočio, - padėjau auksinę monetą, - ir dėkui už šiltą kampą. Mūsų valdovas jus prisimins.
- Jau verčiau pamirštų, - išgirdau tyliai murmančią, - įsitaisykite patogiai, malonūs sveteliai.  Nusiųsiu savo dukrą pakloti lovų ir į rūsį vyno. Ilgai netruks.
Čiūra jau užėmė stalą netoli židinio, rankove nubraukdamas paskutiniųjų čia sėdėjusių paliktus trupinius. Žinojau, kad tai buvo jis, nes daug žemesnė Emė tebebuvo šalia.

Įsitaisę prie stalo galėjome įvertinti židinio duodamą šilumą ir jaukią užeigos atmosferą, kurios Kirvyje niekados nestigo. Netgi apsiaustas buvo ganėtinai patogus, o raištis ant veido netrukdė kalbėtis.
- Man nepatinka, kai į mus taip žiūri, - pasakė Čiūra nepakrutindamas galvos, - regis, kai kurie ketina mus užkalbinti. Ar satanistus dažnai muša, Edi?
- Neteko matyti. Bet paprastai jie šiuos rūbus vilki savo šventovėse, o išeidami į miestą persirengia paprastais drabužiais. Nebent piligrimai... Taip, mes esame piligrimai. Nepamirškite to. Keliaujame iš Trimeino į Arbetą, jeigu kas klaus. Ketiname ten niekinti vietinius dievus, kaip ir esame įpratę.
- Man atrodo, kad dėl tų slėpynių su Parvelio šnipais nuėjome per toli, - tarė Emė.
- Aš noriu gerai išsimiegoti, - trinktelėjau į stalą, - ir jeigu dėl to turiu viso labo prisiminti Liuciaus prisilietimą - tegu... Rytoj išeisime apsivilkę kaip įprastai.
- O visgi Reiganas buvo teisus, - nunarino galvą Emė, - jis man išpranašavo, kad pirma tapsiu sataniste. Tik nemaniau, kad tai nutiks taip netikėtai, beveik prieš mano valią. O dar tas Tamsiojo prisilietimas... kas tai buvo?
- Brolis Almerikas viso labo trumpam atkūrė pragaro valdovo aurą, - numojau ranka, - nepriimk to pernelyg rimtai. Jis ir jo broliukai mėgaujasi vimdančiu jausmu kiekvieną rytą, burdami paeiliui. Tame yra šiek tiek logikos.
- Taip? Kokios gi?
- Jie prie to jausmo tiek įpratę, kad paprastų velnių paprasčiausiai nebebijo. Dauguma velnių medžiotojų atsirado būtent iš satanistų. Patikėk, jeigu lankytumeisi jų „išniekovėje“ kasdien ir dalyvautum jų ritualuose, greitai tau velnio apsilankymas taptų visai nebaisiu įvykiu. Užmušti šėtono gal ir neužmuštum, bet nors paspruktum į saugią vietą.
- Apsieis ir be manęs, - paprieštaravo tarnaitė.
- Kaip nori. O ką dar tau Reiganas ten išpranašavo?
- Pirmiausiai aš tapsiu sataniste. O toliau... įkrisiu į šulinį.
- Čia tikriausiai apie laikrodžių kambarį? - paklausė Čiūra.
- Ne, - papurčiau galvą, - Reiganas negali matyti dabarties, susijusios su mumis. Tikriausiai tai bus daug vėliau, kuomet pranašavimo burtai bus panaikinti.
- Tikiuosi, kad esi teisus... - sumurmėjo mergina.
- Žinoma, kad aš teisus! - pasakiau tvirtesniu balsu, norėdamas daugiau padrąsinti ją.

---

Tą vakarą vyno prie židinio gėrėme nedaug, nes gerti vyną ir tuo pat metu pernelyg neatsidengti veido atrodė gana sudėtinga. Laimė, tą galėjome pratęsti kambariuose, ką ir padarėme. Pafantazavome, kaip galėtų atrodyti mūsų kelionė į Postalibą, pasidžiaugėme sėkmingai pasislėpę nuo Parvelio vandens maudynių ir vidurnaktį išsiskirstėme kiekvienas į savo kambarėlius.
Likau ant savo lovos, kuisdamasis pūkiniuose Skraidančio Kirvio pataluose, ketindamas kuo greičiau prisiminti tas nepadoriai pusnuoges merginas plūduriuojančioje saloje, vyno jūroje. Šį kartą jos neturėjo pasprukti nuo manęs, o aš rimtai ketinau pamiegoti bent iki vėlyvo ryto, kad vėliau atsikėlęs galėčiau nustebinti Parvelį geromis naujienomis. Žinoma, jis bus suirzęs, bet neilgam. Parvelis nepratęs ilgai pykti...

Girgžtelėjo durys, kurias pamiršau užsklęsti. Jau siekiau žibinto, ketindamas atidengti jį plačiau, tačiau naktinis mano svečias skubiai užšovė skląstį ir lyg vaiduoklis šastelėjo prie lovos. Man nespėjus net nutverti peilio, rankos apsivijo mano kaklą, liaunas Emerzidės kūnas prigludo, nudegindamas savo karščiu, o drėgnos, virpančios lūpos ėmė liesti  veidą, pamažu surasdamos tai, ko ieškojo.
Regis, šiandien mane galėjo nuginkluoti bet kuri mergina - nesvarbu, kokiu tikslu.
Mintyse keikdamasis paleidau peilį ir susitaikiau su merginos pasiūlyto žaidimo taisyklėmis.
Ji bent jau buvo nesusapnuota.