Rugsėjo pirmoji

- Kur čia eutonazijos kabinetas? - klausia Jonas poliklinikos registratūroj.
- Trečias auštas po kaire. Bet registracija tik už trijų mėnesių. Labai daug besiregistruojančių.
- Užrašykit kada galima, man visiškai tas pats.
- Bus gruodžio 18 d. 12: 17, neveluokit.
- Mokėti reiks?
- Ne, sodra kompensuoja. Dekojame kad pasirinkote mūsų gydymo įstaigą.
- Ačiū. Iki.

Liko 3 mėn. Dar yra galimybė padaryti gyvenime ką nors svarbaus.

Buvo rugsėjo pirmoji ir Jonas nuėjo į mokyklą.
- Stok Jonai, tau kuolas.
Jonas atsistojo:
- Už ką? - paklausė nenoriai, nes nematė prasmės tai daryti.
- Už tai kad nepadarei namų darbų.
- Tai kad dar nebuvo namų darbų. Šiandien gi rugsėjo pirmoji.
- Neišsisukinėk. Atnešk pažymių knygelę, parašysių pastabą.
- Tai kad pažymių knygelių dar neišdalino.
- Lauk iš klasės. Kad be tėvų negrįštum. - nusišypsojo lietuvių mokytoja. Jonas matė, kad lietuvių mokytoja buvo labai laiminga. Pastaraisiais metais jinai džaugėsi nepaprastai daug. Jonas džiaugėsi, kad mokytoja laiminga ir išejo iš klasės.

Liko viena diena mažiau. Jonas visą naktį mąstė, kaip galima būtų sekančią dieną praleisti prasmingai.

Jonas sedėjo ant suoliuko mokyklos kieme ir skaičiavo vabalus.
- Jonas, mygom marš į klasę, - pasakė lietuvių mokytoja.
- Tai kad vakar liepėt man be tėvų negrįšti.
- Marš į klasę, dar atsikalbinės man pienburnis.
Gulėdamas ant stalo Jonas puikiausiai sekė, kas vyksta pamokoj. Užmerktom akim gulėti paskutiniame suole Jonas treniravosi daug metų. Tiksliau, tai buvo vienintelis dalykas kurio jį išmokė mokykloje. Bet šiandien gyvenimas ne toks kai visada, todėl Jonas negulės ant stalo. Jis pakelia galvą, ištiesia nugarą ir žiūri mokytojai tiesiai į akis.
- Jonas, ateinam atsakinėt, - pakirto kaip kulkosvaidis iš apkasų išlindusį kareivį.
- Taigi sakyk, ką žinai apie Justiną Marcinkevičių.
- Informatikos klasėj praeitais metais aš parašiau programą. Ji pakeičia atsitiktinius teksto žodžius tarptautiniais žodžiais ir bando iš jų sudaryti kuo į sudėtingesnius junginius. Aš ja pavadinau „Marcinkevičius“.
- Jonai, nereikia čia išminties rodyti. Tiesiog pakartok kas knygoje parašyta. Kaip tu negali išmokti: svarbiausia yra kartoti ką tau liepia ir neklausinėti. Tai pagrindinė pamoka. Jeigu būsi toks koks turi būti ir kalbėsi tai, ką turi kalbėti ir sapnuosi tai, ką turi sapnuoti - bus gerai, jei ne - skaudžiai kentėsi. Juk tu nori šviesios ateities?

Vyrai žilais plaukais žaidė mokslininkus. Įleido pelę į narvelį ir leido rinktis, jei paspaus žalią mygtuką - gaus maisto, jei raudoną - trenks elektra. Netrukus pelė spaudė tik žalią mygtuką ir gyveno sočiai ir laimingai. Bet žilaplaukiams pasidarė nuobodu. Ar galima padaryti taip, kad priversti pelę elgtis teisingai nenaudojant brangaus sūrio? Pelė ateina į narvelį ir elektra nesustodama tranko tol, kol pelė nuspaudžia teisingą mygtuką. O jeigu nenuspaudžia išvis? Tai ateis kita pelė.

Jonas atsibudo vieną dieną, tvirtai apsisprendęs kad šį kartą būtinai nuveiks ką nors prasmingo. Kalendoriaus lapelyje buvo gruodžio 18.

Kažkas pradėjo daužyti Joną į šoną.
- Kelkis Jonai, paveluosi į mokyklą.
„Ai, visa tai tik buvo sapnas“ - užplūdo palengvėjimas.
- Mam, sapnavau baisų sapną.
- Nebijok sūnelį, viskas bus gerai. Paskubėk, juk nenori paveluoti į rugsėjo pirmosios šventę?

Įžengęs į klasę Jonas pamatė stambią moterį su gintarine sege. „Lietuvių mokytoja“, - pagalvojo, - „Jos visos įsisega milžiniška gintarinę segę, kad bet kada atpažintum. „ Pamačiusi Joną jinai nusišypsojo.