Odisėja po Panemunės pilis

ODISĖJA PO PANEMUNĖS PILIS
neužbaigta pradėta istorija...

Autorės įvadinis žodis.
Prieš pradedant skaityti- būtina susipažinti su teksto naudojimosi instrukcija!
Taisyklė numeris 1- neįsijausti, nes istorija nutrūksta.
Taisyklė numeris 2- įsijausti, nes didžiausias kelionės malonumas- gera kelionės pradžia, kuri, senoliai byloja, yra pusė darbo. Perfrazavus į šiuos laikus ir ”kelioninę aktualiją”- gera pradžia ir kelionę atstoja.
Taisyklė numeris 3- aiškinant tekstą, įsisąmoninti, kad juo skaitytojui bandoma įpiršti taisyklė numeris 2 (žiūrėti aukščiau), bandant užkirsti galimus priekaištus dėl teksto neužbaigtumo ar ko kito..
Taisyklė numeris 4- baigę skaityti,  nusišypsokite. Toks ir yra autorės tikslas. Juk istorija taip ir liko neužbaigta... talpinu ją tik tam, kad keliautumėt! Nes tik kelionės priverčia užsimiršti, paprastuose dalykuose įžvelgti nuotykį ir atsipalaidavus nusišypsoti.
Sėkmės!


Nors įspūdžiai kiek priblėso, vis dėlto ryžtuosi dar kartą prisiminti ir sklandžiai papasakoti visus savo kelionės po Panemunės pilis įspūdžius. Tikrai malonu prisiminti tą istorinėmis liekanomis dvelkiančią (tikrąja šių žodžių prasme) ekskursiją. O tam, kad su mano įspūdžiais susipažintų žmonės, išplatinau juos ir internete.

1. Kelionės pradžia

Taigi, ankstų šeštadienio rytą prabudau kaip niekad gerai nusiteikusi, nepaisant to, kad keltis teko lygiai pusę šešių. Paprastai toks ankstyvas kėlimasis geros nuotaikos nežada, tačiau šįkart jis buvo malonus, nes žadėjo įdomią dieną. Nors pagalvojus geriau, suprantu, kad bent pusvalandžiu vėliau atsikelt buvo tikrai įmanoma, nes turėjome išvykti tik septintą ryto. Tačiau šioje vietoje tenka prisiminti ir kitą faktą, - kelionės iniciatorė Inga, suplanavusi šią pažintinę kelionę man ir savo vyrui, Erikui, jau dieną prieš, pavakariui, paskambinusi man į darbą pareiškė:
-Žodžiu taip. Išvažiuojam septintą... Galima įsimest sumuštinių, aišku 10 Lt už kelionę. Pusė septynių turim jau būti prie autobuso, nes reikia užsiimt vietas. Taigi, renkamės šeštą ryto mikriuke.
Man aiškinti du kartus nereikėjo. Bet lygiai šeštą mikriuke sėdėt irgi nepavyko. Kaip pasirodė nepavyko ne tik man. Inga su Eriku į mikrą įlipo taip pat po šešių. Abu užsimiegoję, bet laimingi. Matyt, jie irgi prabudo gerai nusiteikę dėl ilgai lauktos kelionės. Nors kita vertus, kaip čia pasakius ar labai laimingi... Į mikriuką Inga su Eriku įlipo griausmingai, ir garbės žodis, pažadino visus ten snaudžiančius keleivius.
-Labas rytas, keleiviai, - pasisveikino Erikas, - nuo to pasisveikinimo prabudau pirmiausia aš ir ėmiau desperatiškai ieškoti bilietų, nes pamaniau, kad kontrolė, bet toliau išgirdau, - O, Ramaškė jau čia, Ingute, eik čia. Ramaške, priviet. O kam tu man tą bilietą kiši?
Tuo tarpu Inga kaip visada užsiėmė organizaciniais reikalais
-Visi į galą, - riktelėjo Inga, ir žiojosi toliau, bet vairuotojas pačiu laiku paspaudė  akseleratorių, o Inga patogiai dribtelėjo į galinę kėdę.
Šioje vietoje mes su Eriku susižvalgėme, nes supratome, kad vairuotojui toks neatsakingas jo poelgis geruoju nesibaigs. Netrukus jau išgirdome piktą Ingos balsą:
-Nespėjau kojos įkelti, jau lekiam. Ar žinot koks Vilniuje leidžiamas greitis? 50. Kartoju- p e n k i a s d e š i m t  km  per valandą. O jūs lakstote kaip akis išdegęs, vairuotojau. Taip galima ir sprandą nusisukt. Sumoki 2 Lt ir dar nesi tikras dėl savo gyvybės saugumo. Koks neatsakingumas. Vairuotojau, jūs mane girdite? Ar aš su sienom kalbu?
Kaip atsakas į šiuos žodžius atsisuko ne vairuotojas, o priešais sėdintis kaimynas:
-Mieloji, vairuotojas jūsų negirdi, nes sėdi su ausinėmis, tačiau aš jus girdžiu puikiausiai ir jeigu dabar neužsičiaupsite, užčiaupsiu jus aš. Į vyrą nežiūrėkite, - nepadės. Manęs keturis kartus daugiau, - tai taręs kilstelėjo ir Inga nutilo. Beje, nutilo ne tik ji, bet ir visi kiti keleiviai.
Likusi kelio atkarpa buvo kaip niekad rami.
Išlipę iš mikriuko, pagaliau atgavome amą. Po to kai Erikas pakštelėjo Ingai į skruostuką, amą atgavo ir ji. Link Geležinkelio stoties pajudėjome plačiai šypsodamiesi J Pakeliui sužinojau, kad prisijungti dar turi Eriko draugelis Ruslanas (visų vadinamas Rusla) su žmona. Nepaminėjau ir dar vieno svarbaus dalyko- važiavau su Ingos ir Eriko darbuotojais, t. y. su Lietuvos Geležinkeliais. Taigi, pusė septynių buvom stoty. Ruslos dar nebuvo. Mes vėlavom, bet jis vėlavo dar labiau. Mes su Inga ėmėme galvoti, kad per tokius nenaudėlius reiks stovėt autobuse. Man, kaip feministinių pažiūrų merginai teko iškart pareikšti:
-Tegu bernai ir stovi, mes merginos, silpnoji lytis, mums dar vaikus reikės gimdyti. Jie tegu 9 mėn. nėšti pavaikšto. Apie stovėjimą net nekalbu. Dar nė vienas vyras nėščias negimdė, o moterims, ko gero, per tokius vyrus kabutėse, teks. Vaikų daryti tai jie nevėluoja, o į kelionę pasikultūrinti- neskuba, - ir užsivedžiau. Pradėjau nuo Ievos ir Adomo. Po to perėjau prie visų savo nelaimingai ištekėjusių draugių  (tiesa, tokių radau tik dvi), o monologą pabaigiau tuo, kad jei vyrai ir leidžia sėdėti moterims, tai tik cypėj už jų nusikaltimus. Va.
Išdėjus viską, ką galvoju, širdy pajutau palengvėjimą. Tačiau kai žvilgtelėjau į savo bendrakeleivius, pamačiau ne dvi poras akių, o tris. Pažvelgusi atidžiau, pamačiau simpatišką vaikiną, kuris man nespėjus prasižioti, užjaučiamai pasakė:
-Vargšelė, tokia jauna, o jau tiek daug patyrė. Ir vaiką stovinčiai užstatė, ir kalėjime gimdyti privertė...
Taip aš susipažinau su Rusla...

RUSLA: trumpas dosje
Amžius: 25m.
Šeiminė padėtis: vedęs;
Ūgis: vidutinis;
Plaukai: tamsūs;
Išskirtinės žymės: rusiškas akcentas; Labai myli savo žmoną, kai negirtas; kai girtas miega, todėl nemyli nieko.

Rusla atėjo vienas. Pasirodo jo žmona į ekskursiją sugalvojo nevažiuoti. Pirmenybę atidavė Gariūnų turgui ir parduotuvėms, nes kaip tik  ji ir vyras buvo ką tik gavę atlyginimą. Be to, pasirodė, kad ji graži moteris, bet nebeturi ką apsirengti; o svarbiausia tai, kad vieni jų šeimos draugai draugauja labai ilgai, - net pusė metų, ir vestuvės gali įvykti bet kurią akimirką, o Ruslos žmona neturi nė vienos padorios suknelės, o jau apie batus nėra ką ir kalbėti. O ką gali žinoti, vieną dieną draugai ateis ir pasakys- ruoškitės į vestuves. Ar tada bus laikas suknelės ieškoti? Šiais laikais per valandą suknelės nenusipirksi. Net vienos dienos per mažai, todėl reikia tokiems dalykams ruoštis iš anksto. Šioje vietoje mes su Inga pritariamai linktelėjom:
-Ką tu Rusla, šiais laikais gerą suknelę nusipirkt per vieną dieną, tas pats kaip balerina tapti per savaitę.
-Ir žmona taip pat pasakė, - atsiduso ir pabaigė pasiaiškinimą Rusla.

Viskas: P