Duoklė lietui. Amžinas lietus

Lietaus vizija persekioja visur ir visada - net kai sausa iki pamišimo ir balsas drasko perdžiūvusias gerklas. Ryte lyja gaiva. Iš žemės gelmių. Ji kristalizuojasi ant žolės žalumos. Ant tvoros tinklo pilkumos. Naktį išdrįsusio lauke praleisti prašaliečio tarpupirščių beprasmybėje. Dieną lyja saulės spinduliais. Nepertrūkstama gija. Ausyse maloniai skamba jų užgaunama gyvenimo styga. Dieną dulksnoja dulkių spiečiais, kurie lyg lavonai nukloja pasaulio paviršių. Vakarop lyja nykuma – ji slopina saulės lietų, gyvenimišką džiaugsmą ir užteršia tikrąjį lietų, kuris muša į taktą nenukrypdamas nuo ritmo ir užsiundo melancholiją. Jūsų namams. Tada sėdi susigūžęs kamputyje ir užsimerkęs bandai sugaudyti krūvon savo minčių nuotrupų nepaliaujamą srautą, kurį blaško beribėje sąmonėje gyvenimo šmėkla. Gyvenimas - tai lietaus debesis. Jis užgimsta. auga. Sirpsta. Ir atidavęs tai, ką turėjo, dingsta. Ten, iš kur atėjęs. Iš žmogaus lyja. dvasiškasis lietus: geri darbai. Blogi darbai. Mintys. Nepaliaujamai. Monotonija. Užliūliuoja dievą. Niekada nebuvo pradžios ir nebebus pabaigos. Kaip dieną keičia naktis, kaip medžiai išlyja atėjus laikui savo gyvybės sėklą. Ir kaip tikrasis lietus išprovokuoja naują pradžią. Ir naują pabaigą. Be atomazgos. Nes lietus lyja be paliovos.
Lietaus žmogus. Gyvena. Lietaus planetoje. Užliūliuotas monotoniškos melodijos - tuk tuk... tuk tuk... tuk tuk... tuk tuk...
1998 vasaris