...............

Guli ant žalios žolės, tokia gyva ir vešli…ji drėgna nuo rasų – dar tik rytas…
Guli po medžiu, kurio šakos aplipusios žiedų, švelniam vėjui papūtus, krenta lėtai, sukasi ratu ore, krenta ant drėgnos žolės, ant tavo delnų, veido, tavo lūpų švelnių, neatmerktų akių... ant tavo kūno...
Atsimerki, o tau gera, nes mielos tavo akys mato melsvą dangų, pripildyto gerumo, jo visur: žolėje, medžiuose, tavyje...
Tu tikėk, atsibudai nuostabioje vietoje. Sveikas, žmogau, atgimęs Rojaus sode...