Pavasario beieškant arba kaip kelio aristokratai Veneciją ėmė

I dalis

Balandžio 6-oji, ketvirtadienis

Ankstų rytą kėlęs ir ne be svarstyklių pagalbos susikrovęs kuprinę palikau namus apie devintą valandą ryto ir nukulniavau į stotelę. Nors ir buvo planuota, kad išvyksime labai anksti, turėjau dar užsukti į “Senukus” ir nupirkti kolegei Martai puikutį lengvutį paklotuką. Misijos vykdymas praėjo beveik be nesklandumų, neskaitant to, kad kasose teko parodyti kuprinės turinį (tiksliau turinio viršų). Nepraėjo nė valanda, o aš jau buvau savo nuolatinės kelionių per pasaulį ir gyvenimą partnerės namuose ir atlikau rūsčiojo revizoriaus vaidmenį dramoje „Man reikia abiejų kremų”.

Ant kelio stojom žiauriai anksti, apie vidurdienį (lyginant su praėjusios vasaros tranzu, jaučiamas 8 valandų progresas). Besidžiaugdami, kad nereikės kėblinti per visus Šilainius, nes yra naujasis “Megos” tiltas į Islandijos plentą, stabdydami kėblinom šio plento pakraščiu. Nuėjome iki tos vietos, kur būtų tekę eiti, jei ne išganingas “Megos” tiltas, sustojo fūra su lenku už vairo. Kaip lenkui ir pridera, jis nemokėjo jokios užsienio kalbos, todėl judėjome maloniai tylėdami.

Kirtome sieną ir išlipome Cypliškėse (Szypliszki), mat mūsų vairuotojui teko sustoti keturiasdešimčiai minučių miego. Mums, didiems kelio pasipūtėliams, žinoma, tiek laukti buvo per daug, todėl susitarėme (ar bent manėme susitarę), kad eisime stabdyti ir, jei nepavyks, jis mus vėl pasiims. Jautėmės puikiai, žinojome, kad tuoj lėksim toliau, todėl leidome sau atsipūsti ir užkąsti sumuštinukų su pomidoriukais (oooooo ta kelionės pradžia... - Mart. past.) bei išlenkti po kaušelį arbatos iš puikiojo 300ml talpos termosiuko.

Niekas nestojo. Jau kaip ir buvo laikas, kai turėjo pasirodyti sutartoji fūra į Varšuvą, tačiau ji užsibuvo (arba nepanoro pratęsti pažinties su šauniaisiais kelio liūtais)... Stabdėme, o kartą, kai nesimatė mašinų, tikrinome, kokia jėga reikia spausti pipirinių dujų balionėlių mygtukus, kad šie suveiktų ir kaip atrodo tas jų veikimas.

Šioje vietovėje išbuvome iš viso apie valandą, kol galiausiai sustojo jaunas lenkų fūristas ir pavėžėjęs mus iki Suvalkų persodino į lietuvišką fūrą, kurią vairavo rusišku akcentu taupiai lietuviškai kalbantis vyriškis. Šis mus išleido Augustovo pakraštyje, tad derindami kėblinimą su stabdymu atsidūrėme už miesto. Laukėme prie kelio, kuriuo buvo galima važiuoti tik lengvesniems nei 10t automobiliams (suprask - ate fūroms - Mart. past..) Buvo apie 18. 00 lenkų laiku (mūsų laiku tai būtų 19. 00), leidosi saulė, tik staiga mūsų nuostabai sustojo „lengvoji“ fūra (visgi 10t...) ir dėl Martos pasiryžęs pažeidinėti kelių eismo taisykles diedas. Privažiavęs iki ten, kur nusimatė policija, draugiškai siūlė ją vieną nuvežti iki Varšuvos, nes dviejų žmonių vežti negalima. Ačiū Dievui, ji liko ištikima man (tam kartui...: P - Mart. past.).

Saulės nebuvo regėti. Varšuvos taip pat. Nespėjome nueiti iki pasirinktos stabdymui vietos, o jau lėkėme su Tomeko grabu (VW golf II). Sakysite, juokiasi puodas, kad katilas juodas, tačiau mano golfytė lyginant su jo turėtų priklausyti golfų limuzinų klasei.

Tomekas buvo stebukladarys, kuris iš siauručio dviejų juostų lenkiško kelio lenkdamas sugebėdavo padaryti autostradą, kurioje laisvai tilpdavo trise: mes ir po vieną mašiną iš šonų. Rodės, nuo 110 km/h grabas išlakstys į šipulius, tačiau mes tik sugedome. Atsikabino akseleratoriaus pedalo troselis ir mūsų komanda ėmėsi darbo. Mechanikas Tomekas aiškino, ką daryti, technikos kalbos vertėja Marta vertė (do guru* - „iki dugno“ ir pan.) ir švietė mūsų puikiuoju diodiniu žibintuvėliu, o aš, pagalbinis mechanikas, dariau viską, kas buvo sakoma. Netrukus grabas vėl pajudėjo ir mes, pajutę savo vertę, kad pagelbėjome mus paėmusiam vairuotojui, laukėme Varšuvos, kur planavome statyti palapinę ir aprašinėti dienos įvykius.

22. 00 išlipome šiauriniame Varšuvos priemiestyje Marki ir nuosavų namų apsuptyje įkūrėme savo koloniją. Šunys lojo, kojos šalo, nakties perspektyvos atrodė nekokios, ir aprašinėjimas buvo dalykas, kurio norėjosi mažiausiai. Iš viso buvome nuslinkę apie 380km. Išvada - reikėjo palaukti tos pirmos fūros.

Balandžio 7-oji, penktadienis

Pagaliau atsikalatojo rytas ir mes apie 7. 00 išsipurtę iš palapinės sveikinome drebančią saulę. Naktis buvo košmariškai šalta, tad ėmėme kurti veiksmų planą. Reikėjo interneto, kad išsiaiškintume, ar visos naktys bus tokios ir kad galėtume susirasti nakvynę per www. hospitalityclub. org.

Susipakavome, nuėjome į artimiausią degalinę užkąsti ir apie vidurdienį susistabdėme mašinytę, kuri mus nuskraidino iki Varšuvos. Joje, pagal puikųjį kelio strategų planą, turėjome lipti į autobusą ir nuzvimbti iki pietinio Varšuvos priemiesčio Janki. Ten žinojome esantį kone Megos didumo prekybos centrą bei puikią tranzvietę link Katovicų. Vykdydami šį nepriekaištingą planą, lakstėm nuo stotelės iki stotelės ir nuo žemėlapio prie žemėlapio. Keturias valandas prasiknisom toj prakeiktoj Varšuvoj! Venecijos vizija blanko.

Galų gale išlipome Janki prekybos centro stotelėje ir užsukome vidun. Interneto čia nebuvo (jei kas nemylite Maximos, apsilankykite Lenkijos prekybos centruose), bet bent jau apsirūpinome naktiniu garderobu (t. y. Marta įsigijo puikias namų treningo kelnes). Papietavome ir apie 16. 00 stovėjome vasarą išbandytoje vietoje. Po dvidešimties minučių sustojo jaunas mėsos technologas, vardu Jarekas. Šis vežė mus iki Katovicų ir kaip reikiant pamokė mūsų vertėją lenkų kalbos. Marta buvo stropi mokinė, o aš pūčiau į ūsą.

19. 40 išlipome prieš miestą ir... strigome. Vairuotojams pastatytas termometras rodė, kaip krinta temperatūra. Nespėjo atšalti nė trimis laipsniais ir apie 21. 00 sustojo lenkas kalbantis angliškai (!) - kino žvaigždė su akinančia šypsena. Manau, kad mano kolegė Marta krimtosi, jog keliaujame dviese. Visa laimė, jis mus tepavežė iki „Non-stop-highway“ pradžios, kur laukėme mašinų, lekiančių į Vroclavą, mat, jo manymu ir mūsų pritarimu, buvo per vėlu važiuoti pro Brno. Tik įsikūrėm ir atėjo kažkoks žmogelis su lagaminu. Pamojęs ranka, jis susistabdė fūrą. Pasipiktinom. Patys iškėlėm nykščius ir tuojau taip pat sėdėjom sunkvežimyje.

00. 00 stovėjome stotelėje prie kažkokio viešbučio ir gaudėme dar kartais pravažiuojančias mašinas. Visos aplinkybės buvo gniuždančios, tačiau jautėmės puikiai ir tvirtai žinojome, kad tranzuosim per naktį. Kosėjau kaip pašėlęs, plėšė trachėją. Išsivirėm kavos, kad sušiltume ir, nieko nepešę toje stotelėje, traukėme Čekijos kryptimi, kad būtų šilčiau.

01. 00 sustojo ūsuotas vairuotojas ir pavežė mus 20 km iki mažyčio miestelio pakeliui link sienos. Išlipome ties Folčio viešbučiu, kuris dar veikė, o mes norėjome arbatos. Mus pasitiko pusamžis nepriekaištingų manierų kelneris su rankšluostuku per ranką ir slidžia it žalčio šypsena. Paklausėme, ar galima atsiskaityti Visa Electron kortele. Atsakė teigiamai ir pasiūlė naktį. Mes tenorėjom arbatos. Jos ir gavom, tačiau atsiskaityti kortele už arbatą nebuvo galima. Jis labai atsiprašinėjo, bet pinigų reikalavo. Bankomato nebuvo. Po kurio laiko, Martai pažėrus ant stalo stambias 20€ kupiūras, jam šovė puiki mintis: mes jam duosime eurų, o jis mums duos zlotų. Viskas puiku, bet jo kursas buvo 3 zlotai už eurą (kai tuo tarpu oficialus kursas buvo 4 zlotai už eurą). Taigi, netekę 5 eurų (mat mažiausia kupiūra buvo dvidešimtinė), jautėmės kaip paskutiniai vokiečiai Nidoje. Vėliau šis jausmas pasidarė taurus - mus apstūmė, kaip tikrus vakariečius! O Sukčius nepaliaujamai atsiprašinėjo ir vis kartojo kažką apie savo bosą.

Nuriję nuoskaudą ir ėmę ja mėgautis, ėjome toliau. Apsiginklavę atšvaitais bei prožektoriumi, vėl stabdėme. 03. 15 sustojo gana jaunas akiniuotas triušio iš „Mikės Pūkuotuko“ tipo fūristas. Jis buvo tikras lenkas ir dailino savo kalbą priežodžiu „kurrrva“: „važiuoju kurrrva miegodamas ir žiūrių kurrrva stovi! “ Su juo važiavome toli. Džiaugėmės, kad fūros juda lėtai ir todėl šilumos mums užteks iki pat ryto. Padėjome vairuotojui sudoroti miego priepuolį ir netgi gavome iš jo leidimą s (u) migti.

Apie penktą ryto mane pažadino Marta. Turėjome ropštis lauk ir pėsti kirsti sieną, mat kabinoje mūsų buvo per daug. Čekijos pusėje laukėme triušio apie 10 minučių ir beprotiškai šalom. Buvo kiek baisu, kad jis gali ir nesustoti. Sustojo, o mes vėl pasinėrėme į šiltą miegą.


Balandžio 8-oji, šeštadienis

Pabudau prašvitus, Marta šnekėjosi su vairuotoju ir gelbėjo jam įveikinėti parytinį miego priepuolį. Čekijos laukuose jau buvo truputis žalios spalvos, kurią suteikė nedaugiau kaip prieš pora dienų išdygę daigeliai. Vėl užmigau, vėl pabudau, vėl užmigau ir taip iki 8. 30, kol išlipome degalinėje, esančioje 54 km iki Prahos. Mūsų fūristas stojo 8 valandų miegui, o mes ėjome paskanauti degalinės kavinės maisto. Gerai prisisprogę pajutome miego troškimą ir mūsų mėlyno kraujo priplūdusios smegenys pamiršo apie tai, jog atsiliekame nuo grafiko. Miegas svarbiausia, todėl nuėjome į taip vadinamą miškelį ir, išnaudodami ryto šilumą, krovėme savo baterijas.

Prabudome gerai po pietų, taigi pakavomės, Martos iniciatyva apsipirkome paskutinėje pigioje šalyje, papietavome ir temstant stojome ant kelio. Stovėjom ilgokai, pora kartų pakeitėme stabdymo vietą. Mušė aštuonias, kai sustojo šunų dresuotojas (tai teko sunkiai ir kantriai aiškintis, mat čekai lenkiškai kalba nekaip), kuris, ko gero, visą savo gyvenimą praleido su šunimis (o tai, matyt, ir buvo lemiama visiško mūsų nesusikalbėjimo priežastis). Jis mus išleido Prahos apvažiavimo žiede, tačiau kitoje pusėje miesto. Kur besdėsi, stabdėme ten, kur buvome.

Po geros valandos sustojo gana jaunas pietietiškų bruožų (?) čekas, kuris puikiai kalbėjo angliškai. Tai buvo gero milijonieriaus tipažas, žmogus, nesugadintas pinigų (be ironijos). Visko apie jį ir nepapasakosi, tačiau buvo liūdna, kad jis mus tegalėjo pavežti iki greitkelio į Plzeną pradžios ir nedaug tepašnekėjome. Jis abejojo, ar tokiu metu dar besusistabdysim ką nors, todėl sutvarkęs reikalus pasisiūlė už valandos mus paimti ir apnakvyndinti savo viešbuty. Turėjome 45 minutes apsispręsti, todėl nutarėm pastabdyti, o jei nesiseks, pasinaudoti viliojančiu milijonieriaus pasiūlymu.

Susistabdėm greitai. Ir ne bet ką, o patį paslaptingąjį Speed’o Racer’io brolį X’ą... Lėkėme seno tipo sportinuke į Plzeną. X’as, užuot leidęsis į kalbas, tik paslaptingai šypsojosi. Išleido mus paskutinėje degalinėje prieš miestą. Buvo vėlu, mašinų mažai, todėl naudojome Lenkijos pasienio taktiką su atšvaitais ir žibintuvėliu. Nemažai teko nutrepsėti, kol sustojo mini fūra su atitinkamo dydžio vairuotoju. Jis buvo vengras, tikrai nelietuviško tipo fūristas, kuris rodės dirba šį darbą ne pinigų, o Kelio vedamas. Nuvažiavome iki paslaugų komplekso (degalinė, stovėjimo aikštelė ir baras - viename), esančio už Plzeno. Ten mūsų vairuotojas stojo miegoti, tačiau sakė, jog ryte važiuos į Miuncheną (kur mums ir reikėjo). Spėkit ką... Ogi mums buvo per daug laukti. Todėl išgėrėme kavos, pastovėjome tuščiame kelyje ir nieko nepešę ėjome į baisiai šlykščių, prie visko kimbančių krūmokšnių prižėlusį mišką, kur susikūrėme laužą, prisišildėme rūbus (vis ta Martos iš raštų sukaupta patirtis) bei miegmaišius ir apie 3. 00 sugulėm miego.

Balandžio 9-oji, sekmadienis (planuose pažymėta, kad šį vakarą mes pasiekiame Veneciją)

Pabudome gana anksti, tik po vidurdienio. Susipakavome ir visi trys (po vakarykščio laužo, prie mūsų prisijungė nematomas draugas Dešrutis) nuėjome pavalgyti. Stojom ant kelio ir įveikinėjom amžinai nesibaigiantį greitkelio posūkį, nes posūkiuose stabdyti blogai. Graužė žinojimas, jog per savo išdidumą antrą kartą praradome garantuotą mašiną, šįkart iki Miuncheno.

Bandė lyti, o Marta pajuto kimbančią ligą, tad dėl viso pikto teko išgerti vaistukų. Posūkis tęsėsi. Tolumoje sustojo mašina ir plikas vyriškis nuėjo į krūmus. Kad visiškai sugriautų mūsų viltis grįžęs jis dar pamojo ranka, kad neitume pas jį (kaip vėliau paaiškėjo, tai ir buvo kvietimas prieiti). Išlindo mergina ir pamojo taip, kad supratome – mums pasisekė. Atbėgome ir įsėdome. Mus vežė maždaug dvidešimt penkerių metų amžiaus vokiečių porelė, kuri grįžinėjo iš Lenkijos. Privažiavus sieną vyriškis paklausė, ar kartais nesivežam narkotikų, pavyzdžiui kokios žolytės. Tai vis per tą laužo dūmais prasmirdusį Dešrutį...

Be problemų prasmukome į Vokietiją ir kiek pavažiavę išlipome pakelės komplekse kažkur tarp sienos ir Niurnbergo, pakeliui į Miuncheną. Buvo puiki proga išbandyti stabdymą degalinės teritorijoje (Bingo!). Sustojo greitai. Vidutinio amžiaus tylenis vokietis mus pavėžėjo iki tokio pat komplekso prieš Miuncheną. Bandė lyti. Temo. Pastovėjome apie 15min (atrodė žiauriai ilgai) ir apie 20. 00 sustojo jaunuolis, plačiai naudojantis amerikietišką leksikoną (“So, you, guys, are hitchhikers... ”). Jis buvo olandas, gyvenantis JAV, dirbantis Europoje, o dabar važiuojantis į Austrijos pasienį susitikti su broliu, kuris gyvena toje pačioje gatvėje, Los Angele.

Artimiausiame McDonald’e pavaišinome jį kava, mat jis neturėjo smulkių eurų (kam smulkūs, o kam - pusė dienos normos... - Mart. past.). Važiavome tris su puse valandos ir klausėmės amerikietiško požiūrio į gyvenimą. Jis neturėjo žalio supratimo apie autostopą, todėl išleido mus, jo manymu, puikioje vietoje, degalinėje viduryje miesto (žinoma, jei jau nieks nesustos, tai bent nueisim „downtown” (akivaizdžiau nebūna - būtent to mes užvis labiausiai ir troškom)).

Praradome beveik dvi valandas besikapanodami iš to puikiojo miestelio ir stabdydami mašinas (tad nenustebkite, jei Studentų gatvėje pamatysite žmogelį su užrašu “Latvija”, o verčiau jam padėkite), kai galiausiai, priėjus jo pakraštį (sakykim, Muravos sankryžą Savanorių prospekte), sustojo kareivukas, kuris mus pavežė apie pusvalandį iki Austrijos sienos.

Buvo 01. 45, kai mes įžengėme į Austriją. Aplink rymojo niūrūs, šalti kalnai, o juose nerimastingai šniokštė upokšniai. Kulniavom per miestelį ir stabdėme kas dešimt minučių prazvimbiančias mašinas.

Miestelis baigėsi, taigi teko išžengti iš apšviestos zonos (apie stovėjimą po žibintais nebuvo nė kalbos, nes 1500m aukštyje pavasario (o taip pat ir pamanomos temperatūros) nė su žiburiu nerasi). Vėl atšvaitai ir prožektorius... Šį kart nieko nepavyko, taigi apie 3. 00 įlindome į 5x5 m2 miškelį kurti laužo ir laukti ryto. Buvo šilta, tačiau teko grumtis su miegu. Pralaiminėjau, todėl Marta pasiūlė pamiegoti prie laužo, o ji liko kūrenti ugnį.

Balandžio 10-oji, pirmadienis

Po kokios pusantros valandos turėjau keltis, nes keitėsi pamaina. Dabar Marta saldžiai įsitaisė miegmaišyje, o aš likau snūduriuoti prie laužo ir pabudus nuo vėsos įmesti malkų. Brėško rytas, o kartu su juo radosi ir eismas. Užkandome ir prieš septynias (!!) (te malonusis skaitytojas atkreipia dėmesį į šią ankstybę) stojome ant kelio. Neilgai trukus, riedėjome žilo, tačiau labai jaunatviško senyvo vokiečio prabangiame BMW ir kompiuteryje stebėjome aukščio kritimą.

Senelis buvo itin supratingas. Vietoje to, kad aš jį šokiruočiau (kaip daugumą vairuotojų) sakydamas, jog miegame palapinėje, be to, šiąnakt miegojome tik 3 valandas, jis visai nenustebo: “Taip, truputį šaltoka (šypsena iki ausų), aš jūsų vietoje irgi būčiau tiek miegojęs! ” Šitaip besišnekučiuodami pralėkėme Austrijos kampą (ties Insbruku) ir nusileidę iki 500m aukščio išsilaipinome austriškoje Italijos dalyje, netoli Bolzano (It) arba Bozen (A), degalinėje. Šioje Alpių apsuptyje senelis paapgailestavo, kad skuba ir negali su mumis išgerti kavos, tad paliko šiek tiek smulkių (20€)... Mes atsidėkojome lietuviškų saldainių lauknešėliu ir ilgai mojavome.

Mėgavomės šiluma, tačiau ne taip, kaip aplinkiniai. Mus persekiojo taip vadinamasis „bomžo“ efektas. Turbūt visi esate pastebėję tokį išskirtinį benamių bruožą: žiema ar vasara, jie visad būna su megztiniais ir paltais - kaupia šilumą nakčiai. Mes, savo ruožtu, buvom apsimuturiavę kone visą turimą garderobą, kai tuo tarpu aplinkiniai lakstė trumpomis rankovėmis.

Po kokių dvidešimties minučių sustojo vokiečių namelis ant ratų ir mitriai mus susipakavo. Vairavo mama, tėtis sėdėjo greta jos, Marta ir jų dukrytė pradinukė sėdėjo prie staliuko atsisukę važiavimo kryptimi, o mes su Dešručiu - atsisukę į jas. Tarp mūsų, visai patrakęs nuo naujų bendrakeleivių aromatų gausos ir intensyvumo, linksmai šėlo didžiulis aštuonių mėnesių šuniukas. Jam patiko Martos batai.

Taip šurmuliavome Pietų link, kol šėlsmą pertraukė džiaugsmingas mamos šūksnis: “Früling”! (Pavasaris). Pagaliau mes jį radome! Už langų pralekiantys medžiai žydėjo įvairiausiomis spalvomis, bangavo vešli, pavasariškai ryškiai žalia žolė... Visi trumpam užtilo. Galėjai girdėti, kaip šuns dantys smenga į Martos batą.

Netrukus atsisveikinome su šeimynėle ir “Autogrilyje” (itališkas pakelės paslaugų kompleksas) voliojomės žolėje (kiek tai buvo įmanoma mums, kenčiantiems nuo „bomžo“ efekto ir civilizacijos ilgesio, labai išlaikytai ir padoriai). Tada iškėlėme nykščius ir stabdėme toliau. Kiek nestojo, todėl išsitraukėme primusą ir šildėmės Čekijoje pirktus konservus. Jie buvo šlykščiai riebūs, bet pašildžius ir užsikandus įmanomi valgyti.

Nurijome paskutinius kąsnius, kai šalia sustojo mašina, vairuojama garbanoto, barzdoto, akiniuoto italo. Jis kukliai ištarė: “I go to Venice…” ir mes taip sutrikome (mat valgėme, o ne stabdėme), kad nepamenu, kaip įvirtome vidun, kur liejosi kalbos ir juokas. Mūsų vairuotojas su ryškiaspalviu šaliku ir menininko paltu iš tikrųjų buvo ūkininkas, turintis sociologo išsilavinimą ir su mergina gyvenantis Venecijoje. Pasakojome, kaip Lietuvoje gyvenimas gerėja, tačiau netvarkos daug, o jis į Lietuviškos netvarkos pavyzdį atsakydavo itališku analogu. Tai buvo pirmas vairuotojas, su kuriuo kalbant reikėdavo laukti, kol jis užbaigs mintį, o nesulaukus, ją nutraukti.

Išlipome netoli Mestre (Venecijos priemiestis krante) geležinkelio stoties, iš ūkininko dovanų gavome balto vyno butelį, atsidėkojome saldainiais ir nenumatytiems atvejams gavome jo telefono numerį. Tarp pakelėj gulinčių šiukšlių (čia jums ne Vokietija) apžiūrėjome, ar nepalikome savo daiktų ir patraukėme link stotelės.

Sulaukėm autobuso (žinant, kaip arti išsvajotoji civilizacija, tai buvo itin sunku), apie valandą raitėmės iki savo kempingo, apsigyvendinome, išsikrovėme, apsikuopėme, nusiprausėme ir apie 18. 00 kritome pasnausti.

II dalis

Balandžio 11-oji, antradienis

Apie 10. 00 pabudome ir pamatėme, jog miegojome dvylika valandų ilgiau, nei tikėjomės. Kiek pakoregavome planus. Pirmą pusę paros paskyrėme grįžimui į civilizuotą gyvenimą: vietinėje skalbyklėlėje skalbėm rūbus (todėl po kempingo teritoriją teko vaikščioti apsimovus pižamines kelnes), prekinomės vietinėje parduotuvėlėje, žmoniškai pavalgėme bei užsukome į interneto kavinę.

Prabėgo diena. 21. 30 visiškai atšviežėję ir pilnutėlėmis baterijomis, kaip buvo planuota, sėdome į paskutinį autobusą ir pagaliau įžengėme į išsvajotąją Veneciją. Priešaky buvo visa naktis. Pirmiausia apėjome žinomas vietas, užsukome į Šv. Morkaus aikštę (miesto širdį), o vėliau pasileidome tyrinėti nematytų vietų bei landžioti po nenusakomo grožio (apšiurusius, tačiau tikrus) skersgatvius ir parkelius. Netrukus miestas ištuštėjo ir net krūptelėdavai susitikęs kokį žmogų. Visa Venecija priklausė mums...

Paryčiui ėmė sekti jėgos, taigi vargais negalais pasiekę autobusų stotį laukėme už valandos pasirodysiančio pirmojo autobuso į mūsų kempingą. Kadangi buvome civilizuoti ir kiek atsigavę nuo „bomžo“ efekto, šaltį kęsti buvo lengviau.

Maždaug po valandos atvažiavo šiltasis autobusas, kuriuo turėjome nuvykti iki oro uosto ir persėsti į kitą. Žinoma, kaip pagal itališką tvarką ir priklauso, kito autobuso reikėjo laukti dar valandą, todėl nuėjome į oro uosto laukiamąjį ir nežinau, kaip kolegė, bet aš smigau (švelniai pasakyta... - Mart. past.). Kaip per sapną prisimenu tai, kaip išėjome lauk ir, regis, po akimirkos gulėjome savo laikinų namučių šiltame guolyje.

Balandžio 12-oji, trečiadienis

Vėlai gulę, vėlai ir kėlėm, taigi apie 19. 00 išjudėjom į Veneciją trumpam pasivaikščiojimui bei lauktuvių pirkimui. Kadangi manęs laukiančiųjų ratas buvo gerokai kuklesnis, nei Martos, valandai išsiskirstėme. Ji toliau prekinosi, o aš nuėjau patikrinti stoties daiktų saugyklos kainų, o tada susiradau vietelę, neapgultą turistų ir įsitaisęs ant tilto turėklo stebėjau žibintų šviesą lengvai banguojančiame kanalo vandenyje. Visi kelionės vargai atsipirko per tas penkias minutes, kai akį glostė neišblizgintos senovės vaizdas, o nosį kuteno nepaprastas Venecijos kvapas (o sako, kad tai nudvėsusios žuvies dvokas...).

Kaip ir sutarta, su Marta susitikome stotelėje ir sėdom į autobusą. Besidalindami įspūdžiais lėkėme lovos link. Laukė paskutinė - kultūrinimosi diena.

Balandžio 13-oji, ketvirtadienis

Kėlėmės apie 8. 00, kad suspėtume išsiregistruoti iki paskirto laiko - 11. 00. Susipakavome daiktus ir apie 10. 00 judėjome Venecijos link. Atvykę nudūlinom į geležinkelio stotį ir sukom Martos sustatytą aferą – į mano kuprinę grūdome visus nereikalingus daiktus, kad nereikėtų mokėti už du bagažo vienetus. Afera pavyko puikiai.

Supirkinėjant paskutines iš vakaro suplanuotas lauktuves, nejučiomis atslinko ankstyva popietė ir grūsdamiesi per turistų masę (dieną šis miestas – didelis turgus) ieškojome šiuolaikinio bei rytų meno muziejaus. Pakeliui pasistiprinom neprilygstamaisiais itališkais ledais. Vargais negalais pasiekę muziejų, nešėmės pro paveikslus bei skulptūras, tačiau taip skaudėjo kojas, jog net Rodenas ar Modiljanis nelabai kėlė žavesį. Dar spėjome aplankyti kunigaikščių rūmus ir, pavargę nuo kultūrinimosi, o tiksliau nuo grūdimosi per žmonių košę, sėdome Šv. Morkaus aikštės pakraštyje pasimėgauti batono, uogienės bei pieno ansambliu. Tai buvo antroji viską apvalanti akimirka, nes visą bepročių turistų (kas kalba...) masę stebėjome iš šono ir leidom sau trumpam pasijausti vietiniais. Po šios amžinybę trukusios akimirkos sėdome į maršrutinį laivą ir plaukėme į Lido salą ištirti pliažo, kuriame vasaros dienas leidžia venecijiečiai. Lietuvos pliažai gražesni, tačiau tokių kriauklių, kaip Adrijos jūra, Baltija neišskalauja.

Sutemus sėdome į laivą ir, stebėdami tekantį tobulai apskritą mėnulį, grįžom į Veneciją, kur raitydamiesi Grand kanalu paskutinį kartą grožėjomės ja. Stotyje pasiėmėme didžiąją kuprinę ir išspaudėme tranzuoti namo. Stovėjome autobuso stotelėje, už nugaros buvo geležinkelis, sustoti niekas nesiruošė, o įspūdžiai prašyte prašėsi būti sudėlioti į savo vietas, todėl perlipome tvorą, kirtome geležinkelį ir takelių išraizgytoje pievoje išdaiginome savo palapinę. Labos nakties...

III dalis

Balandžio 14-oji, penktadienis

Pabudau nuo nesiliaujančio beldimo į palapinės viršų bei griežto itališko šūkavimo. Policija? O gal blogiau?.. Pasigirdo daugiau balsų, tarp kurių buvo ir moteriškas. Miegams dar ne visai išlaksčius, piktai surikau: “Kas yra?! ” (drąsus it kine...) Pabudo Marta. Rankoje gniaužiau dujų balionėlį. Pagaliau jie pralaužė mūsų tvirtovės vartus, užsklanda atsidarė ir... Prieš mus pasirodė gauja indusiškos išvaizdos valkatų. Balionėlis subliuško... Te jautrusis skaitytojas šioje vietoje išsitraukia nosinaitę ir nusišluosto aprasojusią kaktą, nes viskas baigėsi laimingai. Supratę, kad mes tik turistai, o ne teritorijos konkurentai, o gal tiesiog pajutę giminingas sielas, jie iki žemės lankstydamiesi atsiprašė ir taikiai nuėjo jau anksčiau minėtais takeliais (nors paskutinioji dar pažiūrėjo į mus ir greičiausiai pasakė kokį čigonišką prakeiksmą...) Kurį laiką nesinorėjo miego, bet tai tęsėsi apie porą minučių ir netrukus vėl saugiai miegojom iki ryto.

Saulė jau buvo pradėjusi šildyti, kai mes, susipakavę daiktus ir užpylę savo susitraukusius skrandukus sriuba, persiritom per bėgius bei tvorą ir vėl bandėme stabdyti. Taip nuėjome vieną stotelę. Supratę, jog galėjome tiek ir pavažiuoti, pasekėme, kur iš tos stotelės toliau lekia autobusai ir sėdome į vieną tinkantį. Jis, aišku, pasuko. Atsidūrėme prie supermarketo, kur Marta užpirko truputį valgio bei nepaprastai skanių obuolių ir kriaušių. Nors atrodė, kad pasivažinėjimu nieko nelaimėjom, bet vėliau pamatėme, kad iš čia iki reikiamos tranzvietės eiti buvo arčiau.

Beklaidžiodami tiltais ir patiltėmis susistabdėm juodą džipą, kuris mus, galima sakyti, teleportavo iki artimiausios degalinės miestelio gale. Tada buvo italas, pavežęs dar 20 km iki “Autogrilio” ir pavaišinęs šokoladiniais kiaušiniais. Po to grūdomės į mašinytę-lūženą, kurioje jau sėdėjo trys jauni snukučiai. Nulėkėme iki kito “Autogrilio”, kuriame išlipome ir patekome į policijos apsuptį. Tris valandas stabdėme, o policijos ekipažai tik suko ratus degalinėje, tik suko... Mums taip norėjosi miego ir netgi buvo karšta, o vairuotojai, rodydami, kad negali paimti, tik tiesė pirštus į policiją (beje, sociologas-ūkininkas-meninkas minėjo, kad Italijoje autostopas apskritai uždraustas)... Danguje patruliavo sraigtasparnis.

Galų gale, mus paėmė airis ir ukrainietė, kurie dirbo Bosnijoje ir dabar važiavo atostogauti. Policija jų nė nestabdė. Ir vėl netikras aliarmas. Nulėkėme iki degalinės prieš Veroną, kur mus paėmė tėvas su dukra. Klausydamiesi itališkos futbolo rungtynių transliacijos, nulekėme iki Bolzano. Jų komanda laimėjo.

Prietemoje laikėme užrašus “A” ir “München”. Sustojo vokietis ir paklausė: “Tai kur visgi jūs norit? ”. Norėjom namo (pamiršau pasakyti, kad nelabai tikėjomės grįžti Velykų šventei). Paaiškėjo, kad šį vakarą jis važiuoja iki Miuncheno, kur nakvos ir penktą ryto lėks iki Berlyno. Na jau ne, trečias kartas nemelavo, tad nutarėm lengvai šio laimikio nepaleisti. Tačiau tai sukėlė kiek problemų. Vokiečių vokietis, aišku, neįsivaizdavo, kaip galima keliauti tik su palapine ir neturėti pinigų nakvynei. Taip maloniai besišnekučiuojant išsivystė kalba, jog jis keturis metus gyvena ir dirba Graikijoje, jo žmona dirba ambasadoje, o graikai yra visiški idiotai (“Jei jiems duosi nurodymus – nė nesitikėk, kad jie juos įvykdys! ”). Taip pasiekėme Miuncheną, kur mokėdamas už savo snobiškumą ir siaurą mąstymą, mūsų vokietis buvo priverstas pasiūlyti mums nakvynę ir atsisveikinti su pinigų sumele lygia keturių žvaigždučių viešbučio dviviečio kambario kainai. Ne palapinė, bet vis šis tas...

Balandžio 15-oji, šeštadienis

4. 59, viena minute anksčiau nei sutarta, palikome miegantį viešbutį ir jau radome savo šoferį rūkantį. Suvirtom į mašiną. Lūžom. Po poros valandų, mums mandagiai atsisakius pusryčių, kavos ir visko, ką jis bandė siūlyti (juk visko galėjome pasigaminti patys...), jis paklausė: “Tai ar yra kokia galimybė pavaišinti jus kava ar ne?? ” Susinepatoginome ir nebesilaužėme.

Prie kavos puodelio nutarėme, kad greičiausiai jis nejautė neapykantos mums, o tiesiog tokia buvo jo natūra (ar Graikijos pasekmė). Gavome jo vizitinę kortelę ir prašymą grįžus parašyti jam laišką. Važiuodamas vasarą aplankyti naujųjų Europos Sąjungos šalių, jis žadėjo užsukti ir pas mus (ranka ranką plauna).

Buvo 9. 30, kai mažas žingsnelis žmogui tapo dideliu žingsniu mūsų tandemo istorijoje: mes išsilaipinome netoli Berlyno ir fiksavome asmeninį rekordą - 800km su viena mašina. Atsisveikinome su bendrakeleiviu ir užsivilkę savo skafandrus šuoliais nusklendėme per pakelės serviso platybes, rytinių vartų link.

Nestojo. Išalkom. Išsitraukėme primusą, kurio kuro skardinė buvo per tuščia, kad (pagal instrukcijas) šis galėtų degti, tad iškratėme apetitiškąją raudonąją želė ant žemės, uždegėme ir laukėme, kol vanduo užvirs. Tuo tarpu svarstėme, ar gerai, kad dieną visiškai nesimato ugnies. Į vieną svarstyklių lėkštelę įkrovėme argumentą, jog, nematydamas ugnies, gali nusideginti ir apskritai, nežinai, ar ji dar dega, ar ne.  Tačiau į kitą lėkštelę mitriai liuoktelėjo netikėtai šalia atsiradęs policininkas Kiaulinis, kuris, nė nepastebėjęs, jog mes niokojame mylimosios Vokietijos žemę, tiesiog paprašė mūsų persikraustyti kitapus išvažiavimo. “O, nein! ” – pagalvojome ir pasakėme: “Ja, gut.. ” Paskutinis kuras buvo šiapus, o vanduo dar nevirė. Laidojome mintį apie šiltą maistą, tačiau dar neužgesinus ugnies sugalvojome pakenčiamą išeitį. Nors pas Sukčių ir buvome išsiaiškinę, jog esame beveik vokiečiai, tačiau kaip apmauti tikrinį vokietį, sugalvojome. Daiktus pakavomės labai palengva ir kai po truputėlį užsimetus kuprines bei prieš tolimą kelią užsisegus paskutines sagtis, beliko pasiimti tik primusą, vanduo buvo beveik tinkamas sriubai. Perkopėme į kitą pusę gatvės ir užkandom.

Vis dar nestojo, tad nusprendėme atsikratyti metalinių eurų ir užsukome suvalgyti po pyragaitį. Išeidamas pamačiau tualetą ir staiga prisiminiau, kad turiu rimtų neatidėliotinų reikalų. Marta grįžo į Kiaulinio nurodytą vietą.

Buvau beišeinąs iš kabinos, kai tolumoje išgirdau tobulai taisyklingai ištartą savo vardą (jokiam užsieniečiui tai nepavyktų), tad supratau, jog SUSTOJO. Pasakiau kažkam tolumoje, kad dėtų daiktus, o pats nusiploviau rankas ir atbėgau vėliau. Štai kaip (nekaip) patekau į lenkaitės ir Vokietijos turko “Mersedesą”. Jie važiavo pas lenkaitės mamą, kuri gyveno netoli Olštino (Olsztyn) švęsti Velykų. Džiūgavom, kad greičiausiai dar šiandien būsime namie ir maloniai stebėjome, kaip smagiai jie nusiteikę.

Po kelių valandų kelionės, visai įsidrasinome ir tiesiog nepadoriai be jokio saiko pūtėm į akį – tirpo visos kūno dalys. Išsimiegoję atsikėlėm. Buvom ir pietauti - gera buvo vietoj eurų vėl matyti zlotus. Vėliau ėmė pykinti nuo puikaus atrakciono “Lenkiški kalneliai” ir nenutrūkstamo lenkaitės malimo liežuviu. Visi trys (kertu, kad ir vairuotojas patyliukais) keikėme lenkiškus kelius.. Ketvirtas kompaktas grojo jau ketvirtą kartą. Buvome įveikę puse kelio!

Vos ne vos įveikę antrą pusę ir užfiksavę antrą rekordą – 10 valandų viename automobilyje - išsvirduliavome į tamsą. Buvome kažkur pusiaukelėje tarp Olštino ir Augustovo. Grynas oras džiugino neilgai. Iš burnos virto garai. Perėjome miestelį ir įsitaisėme po žibintu, nakvynės namų pašonėje. Sustojo mergina, tačiau mums nebuvo pakeliui. Sustojo antra ir patikinus, kad tinka, pavežė mus 10 km. Vėliau paaiškės, kad ji važiavo ten pat, kur ir pirmoji... Moteriškė sustojo prie savo namų ir nė neištraukus raktelio nubėgo kažko paklausti. Po minutėlės atėjo jos vyras ir po ilgų aiškinimų, kad šalta ir niekas nevažiuoja (mums, žinoma, tai buvo tiesiog pribloškiantis atradimas), pavežė dar 20 km iki didesnio kelio. Mašinų nebuvo, bet buvo degalinė. Apsipirkome. Atšilome. Išėjom stabdyti beveik nevažiuojančių automobilių, tačiau laikėmės neilgai. Buvo 02. 00, kai mes įlindome į savo miegmaišius.

Balandžio 17-oji, sekmadienis

Skambėjo varpai, žmonės ėjo į bažnyčią... Na, o tranzuotojai skubėjo prie Velykų stalo. Keliskart pasistūmėjom po 10 km ir sunerimom, kad tokį rytą seksis itin sunkiai. Tačiau vieną kartą važiavo tokios dvi fūros. Pamatę pakelėje du nykščius, jos nė nesiruošė stoti, kol paskutinę akimirką nykščių savininkai įžiūrėjo fūrų „tautybę“ ir iškėlė užrašą “LT”. Fūros sustojo. Atidarėme pirmos fūros duris ir išgirdome tokį mielą ausiai brolio suvalkiečio pasisveikinimą: “Pasidalinam, pasidalinam”. Tad Marta įlipo pas savo kraštietį, o aš nulėkiau į paskesniąją, kurią vairavo fūristas inteligentas. Tuo metu per radiją jis kaip tik klausėsi Tetos Betos viktorinos. Taip besiklausydami jų pokalbių bei linksmų istorijų per raciją ir vaizdingų suvalkiečio posakių kaip antai: “parsimaskatavau iš Ispanijos”, - arba - “stovi policininkas dvidešimts metrų įlindęs į krūmą, o paskui bėga stabdyt – net kepurė ritas! ”, judėjom link Garliavos, t. y. NAMO.

13. 00 išlipome. Jausdami po kojomis šventą Tėvynės žemę, nuplazdėjom iki stotelės. Toliau mikriukas, Martos tėčio mašina, namai ir, žinoma, šventinis stalas su išsiilgtomis tautinėmis gėrybėmis. Finalas buvo vertas kelionės...

2006