...

Bloga man šian diena. Jaučiuosi vieniša ir niekam nereikalinga, netgi tiem savo geriem draugam. Kai reikia jų, tai niekada nerasi... Na ir tiek to, prisiminsiu as juos! Tegu tik paprašo mano pag....

- Mergaite, gal pavešt?

Ot šūdas begalvodama ir stotelę praėjau...

- Tai kad ne dėkui.
- o gal?

Dieve tu brangus, negi žmonės lietuviškai nesupranta? Asilas kažkoks...

- Tikrai ne, mums visai nepakeliui.
- Tai kad pakeliui, eini i ta pusę kur aš važiuoju.

Atšok, negi nesupranti, kad į mišką nenoriu. Blemba kaip čia atsimazint?!

- Ei, ar girdi? Juk nieko blogo nepadarysiu.
- O jei į mišką nuveši?

Kam dar klausiu, juk jei jau įsėsiu tai žinau, kad ir į miška važiuosiu. Gal rimtai sėst? Prasiblaškysiu biški, energiją išliesiu...

- Nebijok per prievartą nieko nedarysiu.

O jis visai nieko... tiek to pasivažinėsiu biški.

- Tikrai?
- Žinoma. Sėsk.

Blemba, o gal nereikėjo sėst? Velnias, vėl per savo durną galvą...

- Tai kuo vardu būsi? Graži tavo krūtinė...

Jau tik nereikia tų banalybių, juk abu jau supratom, kad ši pažintis baigsis ant galinės sėdynės, kam čia dar pažindintis, pirmą ir paskutinį kartą matomės...

- Dėkui.
- Tai į kokį miška važiuojam?