Civilizuoti vakarai. Graikija

Graikija. Pirmas vizitas į Salonikus. Greičiau ne į Salonikus, o prie jūros šalia. Kaip išprotėję neriam į vandenį, šaukdami - „Jūra! Jūra! “. Smėliukas. Ramus žydras vanduo. Uostas horizonte. Banalu.
Leidžiamės pakrante lietuvių turistų pramintais takais. Kempingas prie pat jūros. Dugnas akmenuotas ir pilnas jūros ežių. Ties pliažo viduriu į vandenį gilyn nueina smėlio maišų takas – tikrai taip, į didžiulius baltus maišus pripilta smėlio (spėjam) ir jie dviem eilėm gražiai sudėti į jūrą – įsibrisk iki kaklo ir toliau jau plaukte. Kažkokia nesąmonė. Jokio džiaugsmo. Maudytis aš galiu ir duše.
Keičiam kryptį – pajudam link Atėnų. Sostinė juk, visko tiek daug ten turėtų būti. Vakare kempinge susitinkam su antruoju ekipažu – pagaliau! Nors ir išstartavę diena vėliau jie pasivijo mus kol vėpsojom į turistų nuvalkiotą pakrantę. Dalijamės įspūdžiais. Įsijungiam televizorių – ten, kur dar tik vakar buvome – didžiuliai gaisrai. Juokauju – prisipažinkite, kuris numetėte degtuką. Na ir kodėl linksmoji dalis ten prasidėjo mums išvažiavus? Pavydo kirminukas graužia nuotykių ištroškusią sielą, nors protas šnibžda – juk iš tiesų mums pasisekė! Ryte išsiskiriam. Antrasis ekipažas išsiruošė į kažkokį kalną, o mes su lankytinų vietų sąrašu neriam gilyn į šalį. Diena turininga. Nors labai norisi jūros. Vakarėja, jau planuojam kiek toli šiandien pasistūmėsime link Atėnų. Ir... siurprizas. Sugedo mašina. Vidury laukų, kažkokiam mažam kaimelyje. Šiaip ne taip randam servisą. Netgi randam meistrą, kuris moka rusiškai. Nuostabu. Tik jis niekuo mums negali padėti, nes nieko neraukia apie automatines dėžes. Rekomenduoja tempti mašina į Salonikus, į autorizuotą servisą ir remontuoti. Plaukai pasišiaušia. Naktis ant nosies. Vaikštom kaip kvaileliai aplink mašiną, lyg nuo to ji susiremontuotų. Meistras paveža iki artimiausio viešbučio gretimam kaime. Viešbutis prabangus, bet vienas kambarys ant visų mums įkandamas. Ryte išlydim mūsų mašiną su pagrindiniu vairuotoju į Salonikus. Ant ratukų. Likę keturi slampinėjam po miestą. Mano nervai neišlaiko – pasakau kad be jūros numirsiu ir kad tuoj pat sėdu į autobusą ir važiuoju prie jūros, nes atostogas kaime galiu leisti ir Lietuvoje. Mano vyras su manim sutinka. Kiti du ekipažo nariai nužvelgia mus kaip išdavikus ir išvažiuoja i Salonikus paskui sužeistą mūsų mašinuką.
Niekas nesvarbu. Noriu jūros! Noriu ir viskas, jei reikės eisiu pėškom! Man juk atostogos!
Sėdam į autobusą, kurio maršrutas eina link pakrantės. Maloniai nustembam – autobusas puikus, su veikiančiu kondicionieriumi ir dar vairuotojas visiems keleiviams išduoda po buteliuką geriamo vandens. Į bilieto kainą įskaičiuota. Užsnūstam. Prabundu. Iš kart kyla nerimas – ar nepravažiavom. Bandau susigaudyti pagal kelio ženklus – autobusas lekia plačia trijų juostų autostrada ant kokių 150 km/h. Normaliai! Ne mūsų vėžliai... Dar nepravažiavom, bet jau šalia. Matau nuorodą į mūsų kelionės tikslą – „pirmas nusukimas į miestelį X“. Reiškia bus ir antras, tada tikriausiai ir nusuksim. „Antras nusukimas į miestelį X“. Kodėl nenusukom? Bus trečias nusukimas? Ar vairuotojas nežino, kad kažkas nusipirko bilietus į tą miestelį? „Nusukimas į miestelį Y“. Ei, kur mūsų miestelis?! Kyla panika. Graikiškai nemokam. Nesuprantam kodėl nesustojo? Gal reikėjo įspėti, kad lipsime? Dabar išmes kaip be bilieto... Dar 20 km... „Nusukimas į miestelį Z“, ir vėl nei nusuka, nei sustoja. Gal niekas ten nevažiuoja? Tyliai nusėlinu iki vairuotojo. Klausiu kada bus sekantis sustojimas. Sako – už 15 km. Gerai dar kad moka angliškai. Pasakau, kad norėsim lipti. Jis tik linktelna galva ir neklausia ar mūsų bilietai į tenai. Na va, štai ir mūsų sustojimas – autobusas stabteli vidury autostrados prie veduko vedančio tolyn link miestelio, kuris matosi už poros kilometrų ir mus paleidžia. Nu nieko sau! Išmetė vidury autostrados! Pasikrapštom galvas ir... nupėškuojam veduku link miestelio. Pasivėžinom kokius 40 km be bilieto, ir dabar traukiam kepinant 35 laipsnių karščiui asfaltu link jūros... Nuostabi diena. Štai ji, išsvajotoji jūra, po penkių kilometrų asfaltu! Nespėjam ištiesti kojų, gaunam SMS – mašina suremontuota, važiuojam pas jus, kur esate. Velniai nematė tos mašinos, noriu maudytis! Neriu į jūrą – puikus krantas, jokių ežių!
Vakare pasiekiame Atėnus. Ieškome nakvynės. Kainos šokiruojančios. Jaunimo hostelyje vietų nėra. Bet administratorius pasako, kad žino, kur dar yra laisvų vietų, sako čia šalia, einam palydėsiu. Išeinam. Pėškom tikriausiai pereinam pusę miesto – užeinam į kažkokią skylę. Kainos pusėtinos. „Jamam“ šitą skylę! Vakare susiruošę miegoti sužinome, kad šiąnakt mylimiausi mūsų kaimynai – tarakonai. Kondicionieriaus – nėra, lauke 30 laipsnių (naktį!), viduje – irgi. Triukšmas iš gatvės – kaip prie atidaryto lango. Atidžiai apžiūrim langą – nu atrodo uždarytas. Prisitraukiam taburetę, užsilipam iki viršaus – kad jį kur... virš lango trūksta visos eilės plytų! Didžiulė skylė. Juokiamės iš nevilties. Susivyniojam į šlapias paklodes ir bandom užmigti. Argi mes ne laimingiausi žmonės pasaulyje – miegam Atėnuose, viešbutyje! Geriau jau palapinė ant jūros kranto...
Ryte greitai dingstam iš tarakoninių džiunglių. Šiandien mūsų planas didingas – Atėnų Akropolis! Ne, ne prekybos centras, jeigu kas pagalvojote, o tas tikrasis graikų istorinis Akropolis! Su didingom kolonom ir krūvom griuvėsių... Beveik būtų buvę nuostabu, taip ir buvo kokią pusę valandos. Viskas ką toliau prisimenu – tai 40 laipsnių karštis nuo kurio lydosi smegenys. Ir vienintelė strategiją – susikoncentravęs tyliai sėlini pastatų šešėline puse, pasiekęs pastato kraštą įvertini atstumą iki kito pastato šešėlio zonos ir sukaupiąs visas jėgas greitai perbėgi saulės zoną. Ten kur fontanėliai skirti atsigerti – pasinardini iki pečių – visa galva po vandeniu, sušlapini kepurę ir turi 10 minučių palaimą. Akropolis didingas... gal kada nors ten grįšiu normaliu oru?
Atėnų mums jau iki kaklo. Patraukiam į Pelaponeso pusiasalį – kur istorinis Korintas, Mikėnai. Bandom būti kultūringi. Tačiau viską pakeičia jūra. Čia ji nuostabi! Pakrantėje smėlis, šalia uolos, vanduo nuostabiai skaidrus ir puikios vietos panardyti. Jeigu būtų man leidę, bučiau likusi porai savaičių. Supratau, kad visa ta pakrantė, kurią aš iki šiandien mačiau Graikijoje buvo niekas palyginus su tuo, ką radau dabar! Tikros atostogos! Mikėnų likučiai, Korinto iškasenos, ilgiausias kanalas tarp dviejų jūrų – visa tai niekis, palyginus su pajūriu! Čia turėjo gimti Graikijos dievai, nes šios vietos stebuklingos...
Laikas negailestingas – laikas sukti plieninį žirgą namo. Tik pusė dienos lygiu plentu ir mane jau apėmė ilgesys. Ne, ne gimtųjų namų. Pelaponeso pakrančių ir jūros! Aš būtinai ten dar grįšiu...