Ekstrasensas

Tokių žmogėnų kaip Vaclovas Čiuplys tikriausiai galima rasti kiekviename bent kiek didesniame darbo kolektyve. Trisdešimt penkerių metų amžiaus senbernis, pilkas ir nuobodus žmogelis, darbo peliukas, neturintis nei užmojų, nei ambicijų, nei fantazijos. Mokykloje tikriausiai buvo pastumdėlis ir klasės pajuokos objektas. Žodžiu, vienas iš tų sutvėrimų, kurie klusniai nuplaukia gyvenimo upe iki paskutinės savo prieplaukos ir pranyksta užmarštyje, nepalikę žmonėse po savęs jokio pėdsako, tarsi nė nebūtų gyvenę. Artimųjų jis neturėjo, su bendradarbiais ir kaimynais bendravo tik tiek, kiek buvo būtina ir neišvengiama. Moterų – šitų nesuprantamų lyg Marso gyventojai sutvėrimų – vengė kiek įmanydamas. Gyveno vienas kaip vilkas, po darbo iškart skubėdavo, niekur neužsukdamas, slėptis nuo žmonių erzelynės namo, į savo knygų karaliją, vienintelę vietą rūškaname pasaulyje, kur jam buvo šviesu, šilta ir gera.

Vacius anaiptol nebuvo kvailas ar bukas, jis puikiai suprato, kad aplinkiniai laiko jį mažių mažiausiai keistuoliu, o kiti ir smilkinį smiliumi pagręžioja, rodydami jį kits kitam. Nesijaudino dėl to, priprato, susitaikė. Toliau gyveno kaip gyvenęs uždarame savo pasaulėlyje tarsi koks senovės atsiskyrėlis nuošalioje oloje. Gavęs eilinę nuoskaudos ir patyčių dozę, kartais pasiguosdavo kažkokio išminčiaus sentencija: žmogaus keistumai – tai aplinkinių dar nepripažinti gabumai. Nedidelė paguoda, bet kartais padeda.
Gabumų jam nestigo, tik niekas apie tai nežinojo ir žinot nenorėjo. Vaciaus kambarėlio grindys net linko nuo lentynų svorio, o tose lentynose rikiavosi anaiptol ne detektyvai ar sentimentalūs meilės romanai. Iš šito aruodo, bėgant metams, jis pasisėmė tikrai daug – žiniomis perspjautų bet kokį diplomuotą proto bokštą. Visa bėda, kad Vacius neturėjo žalio supratimo, kur jam tas žinias pritaikyti. Kartkartėmis, ypač kai išgerdavo, net susigraudindavo: Viešpatie švenčiausias, šitiek gabumų man atseikėjai, o aš iki šiol tebesu paprasčiausias klapsėtojas kompiuterio klavišais nusususioje kontoroje... keistuolis... pajuokos objektas... Kur teisybė?
Nuvarvindavo keletą girtų ašarų, eidavo gulti ir iki paryčių svajodavo apie didingus darbus, kuriuos galėtų nuveikti, jei tik pasitaikytų palanki proga. Paskui išaušdavo rytas ir jis vėl kiūtindavo į savo kontorą, nukišęs visas tas svajones į tolimiausius sielos užkaborius. Jas iš ten išvaduoti galėjo tiktai koks nors nepaprastas įvykis, kuris sudrebintų sukrypusią, voratinkliais apsivėlusią Vaciaus sielos lūšnelę iki pamatų, išverstų visas užtvaras, išvėdintų apipelijusius rūsius.

Tą ketvirtadienio vakarą, kaip paprastai vakarais po darbo, jis drybsojo patogiai įsitaisęs fotelyje priešais tekevizorių, papsėjo cigaretę, sklaidė dienraštį ir viena ausimis klausėsi TV. Ekrane pliekėsi dviejų pagrindinių partijų lyderiai. Rinkimai ne už kalnų, pats propagandinio vajaus siautulys, politikai malė liežuviais, vienas kito negirdėdami, kaip tame anekdote apie kurčiuosius. Prieina kurčias prie kito kurčiojo, kasančio duobę, ir klausia: „Ką veiki, duobę kasi? “ Antrasis purto galvą: „Ne, aš duobę kasu“. Pirmasis nustemba: „Tu tik pamanyk, o man pasirodė, kad tu duobę kasi“.

Užsispoksojęs į ekraną, Vacius nė nepajuto, kaip tarp pirštų smilkstanti cigaretė prisilietė prie laikraščio. Atitoko, kai užuodė svylančio popieriaus kvapą. Užgesino rusenančią skylę, sutrynė peleninėje nuorūką, vėl pakėlė akis į ekraną.

Opozicijos lyderis tuo tarpu uždavė oponentui labai suktą klausimą ir pergalingai šypsodamasis stebėjo sumišusį, kažką neaiškaus mykiantį varžovą. Atsakyti į klausimą šisai taip ir nespėjo. Meistrišką smūgį smogęs opozicionierius staiga griebėsi rankomis už krūtinės, keletą kartų konvulsingai žiobtelėjo ir su didžiausiu bildesiu nuvirto po stalu. Studijoje kilo sąmyšis. Laida nutrūko. Įmetė reklamą.
- Prisimelavo. – su visiems normaliems tautiečiams būdinga panieka politikieriams piktdžiugiškai sumurmėjo Vacius.

Susiradęs distancinio valdymo pultelį, jau ketino perjungti kanalą, bet staiga sužiuro į laikraštį, vis dar paklotą ant kelių. Kažkas sukėlė nerimą.

Pirmas puslapis. Antraštė, straipsnių anonsai, reklama... Dar didelė opozicijos lyderio nuotrauka per vidurį. Dabar ta nuotrauka buvo pradeginta – žiojėjo skylė parudavusiais kraštais. Kaip tik ties politiko širdimi.

Sumišęs Vacius žvilgterėjo į televizorių, į laikraštį, vėl į televizorių ir vėl į dienraštį. Lėtai nusišluostė atgalia ranka staiga išrasojusią kaktą.
Tfu, velnias, - pats savęs susigėdo. Kam neteko patirti tokių sutapimų? Rašai žodį, o jį tuo metu per radiją staiga kažkas pasako. Arba čirkšteli žiebtuvėliu panosėje, o lauke – TRACH BACH – net lempa susiūbuoja. Išleki, visas paklaikęs, į balkoną, o ten vaikigaliai naujuosius metus repetuoja, rupūžiokai...

***

Penktadienį po darbo parsiradęs namo, Vacius pirmiausiai ištuštino butelį alaus ir jausdamas, kaip maloniai šyla pilvas, pasigamino vakarienę. Ant šaldytuvo birzgė radioimtuvas. Pagrindinė visų žinių laidų tema – netikėta opozicijos lyderio mirtis.

Kukli, asketiška viengungio vakarienė dingo nuo stalo per kelias minutes. Užpylęs ją dar dviem buteliais alaus, sotus, aptingęs, viskuo patenkintas Vacius persikraustė į svetainę, į savo fotelį priešais televizorių, vėl atsivertė laikraštį. Praleidęs iki gyvo kaulo įkyrėjusios politikos puslapius, sustojo ties kriminaline kronika.

Anūkas iškreiptu būdu išprievartavo senelę... Šešiolikmetė narkomanė pagimdė tiesiai į unitazą... Puslapio kampe – ištisa galerija niūrių, banditiškų fizionomijų...

Pasaulis ritasi velniop, žmonės žvėrėja ir gyvulėja ne dienom, bet valandom, - užvirė pasipiktinimu jau gerokai apkaušęs Vacius. Staiga prisiminęs praeitą vakarą, jis sukikeno ir su girto išdaigininko įkarščiu puolė svilinti cigaretės galiuku banditų portretus – štai taip jums, išsigimėliai!

Pradegino visus aštuonis.

***

Ryte jį pažadino įkyrus, atkaklus, ausis veriantis durų skambutis. Kaimynas iš apačios. Labai karingai nusiteikęs, besiplūstantis triaukščiais rusiškais matais, mojuojantis Vaciui palei nosį girnapusių didumo kumščiais proletaras. Galutinai atsipeikėjęs Vacius pagaliau suprato, kad kalba eina apie užlietą butą, puolė vonion, į tualetą, galiausiai į virtuvę. Nė akimirksniui neužsičiaupdamas kaimynas turseno jam iš paskos.

Virtuvėje jis pagaliau nutilo, sužiuro į parudavusias lubas. Tada abiejų žvilgsniai lėtai nusileido šlapia siena žemyn, po kriaukle, kur telkšojo nemenka balutė. Kaimynas su užuojauta palingavo galva, paplekšnojo atsiprašydamas Vaciui per petį ir vėl prapliupęs velniuotis išbildėjo pas tikrąjį potvynio kaltininką, gyvenantį dar aukščiau. Vaciui neliko nieko kito kaip tik susirasti skudurą ir imtis gelbėjimo darbų. Kad nebūtų taip pikta, įsijungė radiją.

- ... iškviestas „Aro“ būrys riaušes nuslopino. Kol kas turime informacijos apie penkias aukas, tačiau jų gali būti ir daugiau. Lukiškių kalėjimo viršininkas Lietuvos radijui pranešė, kad...

Po kriaukle palindęs Vacius taip ir suakmenėjo. Išlindo iš ten tik po kelių minučių. Šleptelėjo skudurą į kriauklę, lėtai atsisuko, baugščiai, iš padilbų dėbtelėjo į radioimtuvą, tarsi bijodamas, kad šis bet kuriuo momentu gali sprogti.

Nieko panašaus, žinoma neatsitiko. Žinių laida baigėsi. Butkutė uždainavo apie eilinį savo gimtadienį, į kurį vėl kažkas neatėjo. Vacius sunkiai nurijo seilę, susirado kitą stotį.

- Vakar, jau po vidurnakčio, Lukiškių tardymo izoliatoriuje kilo riaušės. – tratėjo diktorė. – Žlugus deryboms, „Aro“ kovotojai pradėjo šturmą, kurio metu žuvo 9 užsibarikadavę kaliniai ir du įkaitais paimti prižiūrėtojai. Tarp žuvusiųjų yra ir aštuoni šį trečiadienį areštuoti Kaktuso gaujos nariai. Manoma, kad būtent jie šiuos neramumus ir suorganizavo...

Vacius sunkiai šleptelėjo ant taburetės.

Prakiurdžiau jų nuotraukas prieš pat riaušes, maždaug vidurnaktį. – dingtelėjo mintis. – O politikieriaus portretą pradeginau prieš pat širdies smūgį... Jėzau Marija, kas gi čia darosi, a? – apsidairė po virtuvę, jausdamas, kaip per nugarą nuvilnijo šiurpuliukų gūsiai.

Dar ir dabar retkarčiais jis susapnuodavo vieną ir tą patį košmarą: tarsi eitų ežero krantine savo gimtąjame miestelyje ir staiga – plykst, tvykst atominis grybas anapus ežero drioksteli... Šitas slogutis Vacių nuo vaikystės kamavo, kai klasės auklėtoja buvo nuvedusi klasę į priešatominę slėptuvę elektrinėje, o ten vaikams pademonstravo vaizdinę priemonę – du manekenus, vaizduojančius sprogimo aukas – sudarkytus, apdegintus, kraujais pasruvusius žmones. Iš garsiakalbių sklido kraują stingdančios dejonės. Vėliau prie to prisidėjo dar ir filmai apie karą, todėl nenuostabu, kad ganėtinai jautraus būdo Vacių nuo pakaušio iki kulnų nusmelkdavo ledinis siaubas, kai jis eilinį kartą susapnuodavo tą sprogimą anapus ežero.
Ir vis dėlto, kažkur giliai pasąmonėje, visuomet rusendavo įsitikinimas, kad visa tai tik sapnas, kad milžiniškai bangai iš anapus ežero atšniokštus, nieko baisaus nenutiks, kad jis paprasčiausiai atsibus, pramerks akis, apsipylęs šaltu, lipniu prakaitu, kad su palengvėjimu atsipūs.

O dabar, sėdėdamas ant tabuterės vidury virtuvės, buku žvilgsniu spoksodamas į radioimtuvą, tratantį apie kamščius Vilniaus gatvėse, didžiausiam savo siaubui Vacius suvokė, kad šįkart nebesapnuoja. Tai ne sapnas. Ir ne sapnas sapne. Tai tikrių tikriausia realybė. Bakst nuorūką į veidą laikraščio nuotraukoje ir nebėra žmogaus.

Vacius buvo girdėjęs apie ekstrasensus, gydančius per atstumą, kad ir apie tą patį Kašpirovskį. Jiems pakanka paciento nuotraukos. Kaip tai daroma, jis, aišku, nesuprato, bet juk tai realūs faktai. O gal galima ne tik gydyti, bet ir žudyti per atstumą?

Po velnių, o gal tai ir yra toji dovana, tasai šansas, kurio Vacius šitiek laiko laukė?

Atsipeikėk, asile tu nelaimingas. – užprotestavo daugiau nebeištvėręs tų svaičiojimų racionalusis ir blaivusis Vaciaus „aš“. – Ar mažai laikraščių per savo gyvenimą suplėšei, sudeginai, ar unitaze nuskandinai?

O gal man ši savybė tik dabar pabudo? Viešpatie švenčiausias, juk turint tokį sugebėjimą, galima visą Vilnių, visą Lietuvą aukštyn kojomis apversti...

Racionalioji Vaciaus pusė šį džiaugsmą tučtuojau užgesino dar vienu kibiru šaltų ir blaivių argumentų. Taip ir ginčijosi pats su savimi iki pavakarių, kol galutinai nesusipainiojo. Vacius pirmąsyk per daugelį metų pasigailėjo, kad gyvena toks vienišas, nuo visų atitolęs. Nei draugų, nei artimųjų – su kuo dabar pasitarti, kam pasiguosti? Juk bet kam tokio dalyko nepapasakosi. Užjuoks negyvai, į durnyną uždarys.

Nutraukti šią kankynę buvo galima tik vienu būdu, dėl šito sutarė abi besiginčijančios Vaciaus pusės. Tereikia padaryti paprastą eksperimentą – pradeginti dar vieną ar kelias nuotraukas ir pasižiūrėti, kas iš to išeis. Tik šitaip galima išsiaiškinti – sutapimai čia, proto sutrikimas, ar išties atsirado fenomenali galia veikti žmones per atstumą.

Vacius puolė šlaminti laikraščius. Išsirinko tris nuotraukas, kuriose atvaizduoti žmonės buvo pakankamai žymūs, kad jų mirčių žiniasklaida nenutylėtų. Tai buvo Zimbabvėje griaudėjančio sukilimo vadas generolas Mudžimbedžis, Niujorko mafiozis Džiuzepė Garibaldis ir vokiečių šou žvaigždė, transseksualas Adolfas Mileris. Vacius išdėliojo nuotraukas ant stalo, prisidegė cigaretę, patraukė kelis dūmus, kad geriau įsidegtų, bakstelėjo negrui, nusitaikė į mafiozį ir staiga atitraukė ranką, papurtė galvą, tarsi pabudęs iš miego.

- Po velnių, juk tai žmogžudystė... – sumurmėjo.

- Atsipeikėk, apuoke. – vėl pratrūko racionalusis jo „aš“. – Baik pagaliau žaisti ir eik į lovą garinti iš smegeninės alaus.
Vacius taip ir padarė.

Bet prieš tai pradegino mafiozio ir vokiečio nuotraukas.

***

Pirmadienį Vacius paskambino šefui, paprašė laisvadienio. Gavo be jokių problemų – jau ne pirmus metus dirbo be jokių atostogų. Numetęs mobilų, pašnairavo į televizorių. Tas grėsmingai tylėjo. O Vaciaus galva nuo minčių ūžte ūžė.

Kas bus, jei šita dėžė praneš apie dar tris mirtis?

Absurdas.

O kaipgi opozicijos lyderis? O banditai?

Sutapimas. Elementarus sutapimas.

Vacius pakilo iš lovos ir susiradęs distancinį pultelį ryžtingai įjungė imtuvą.

Pranešimai iš Lietuvos, klipas, laikraščių apžvalga, orų prognozė, pasaulio žinių blokas – įprasta rytmetinė laida.

- Štai ir viskas. – su palengvėjimu atsiduso Vacius.

Pusryčiaudamas jis per radiją išklausė dar kelias žinių laidas. Nuo širdies tarytum Puntukas nusirito. Savaitgalio išgyvenimus šluote iššlavė lauk iš galvos, kaip iššluodavo kitų išgertuvių metu išgyventus slogučius. Ko tik kauštelėjęs neprasimanai. Į Naują Vilnią iškeliautum, visa tai laikydamas savyje.

Persitempiau, jei šitokia velniava dedasi. – pagalvojo. – Laikas prašyti atostogų, vienas kitas laisvadienis nebeišgelbės. Reikia aplinką pakeisti, kur nors išvažiuoti. Gal dėdę aplankyti?
Vacius atsinešė į virtuvę nuotraukų albumą, susirado reikiamą puslapį. Nedidelės geležinkelio stoties perone stovėjo dviese – į ankštą uniformą įsispraudęs liesas Vacius ir dėdė Vincas, tėvo brolis – plačiapetis barzdočius, pasitinkantis iš kariuomenės atostogų parvažiavusį brolvaikį.

Gėda. – dilgterėjo širdį Vaciui. – Vienintelį giminaitį užmiršau. Net paskambint neprisiruošiu...

Sučirškė durų skambutis. Dujininkai, atėję pakeisti skaitiklio. Vacius atvedė juos į virtuvę, išstumdė, stenėdamas, spinteles, kad vyrai galėtų prieiti prie vamzdžio, o pats išpėdino į parduotuvę. Reikėjo pripildyti per savaitgalį ištuštintą šaldytuvą, be to ir meistrai mėtė užuominas apie sunkų pirmadienį.

Jam išėjus, jaunesnysis darbininkas, dar mokinys, įjungė radioimtuvą.
- Sukilėlių vado Mudžimbedžio džipas užvažiavo ant minos... – pasakojo diktorė. – Manoma, kad kelią užminavo...

- Geriau po Seimu bombą pakištų, vagims subines ištaškytų. – pakomentavo meistras, pjaudamas vamzdį.

Mokinys nutylėjo. Amžinai dėl visko bambantys seniai jau seniai įkyrėjo jam iki gyvo kaulo.

- Ką reiškia trans... Tarnsseksualas? – paklausė meistras, kai diktorė tokiu jam negirdėtu žodžiu pavadino šiąnakt nuo per didelės narkotikų dozės mirusį vokietį.

- Žmogus, pakeitęs lytį. Nueina merga pas daktarą, o ten jai papus nupjaustinėja, ką reikia prisiuva – namo sugrįžta vyru. Arba atvirkščiai.

- Visai žmonės išdurnėjo. – pasibaisėjo senis, ruošdamasis virinti.

- Palauk, albumą sudeginsi. – sustabdė jį mokinys. – Sugrįš ačkarikas – matysim puslitrį kaip savo ausis.

Jaunasis paėmė nuo stalo Vaciaus pamirštą albumą, susirūpinęs susiraukė. Iki baltumo įkaitusi kibirkštis, kurių didžiausi spiečiai pažiro pjaunant vamzdį, pataikė ant nuotraukos, kurioje stovėjo kažkoks kareivis ir milžinas senis. Ten, kur turėjo būti kareivio galva, dabar žiojėjo skyle. Išdegė kiaurai.

Praėjo dvi valandos.

- Šūdas. Kur jį velniai nešioja? – žvilgtelėjo į laikrodį seniai darbą pabaigęs, susierzinęs senasis meistras. – Per šitiek laiko iki Kauno galima buvo suvažinėti. Kas už skaitliuką mokės?