Į vilties kalną

Žmonių dvasinės laisvės siekiai visada yra įprasminami jų praktinės veiklos rezultatais. Tačiau laisvės ir nepriklausomybės kelias esti įveikiamas žmonių bendrijos didelėmis pastangomis. tai atsispindėjo Ukmergės rajono Žemaitkiemio bendruomenės pasiruošime švęsti jų miestelio 440 metines. Žemaitkiemio miestelis yra pačiame Ukmergės rajono kampelyje, įsiterpęs tarp Anykščių ir Molėtų rajonų.
      Išaušęs debesuotas rugpjūčio 15 dienos Žolinės atlaidų rytmetis. Pačiame miestelyje apie 14 valandą dienos šeimininkai ir svečiai šurmuliavo mokyklos stadione ant vejos. Čia rikiavosi palapinės su įvairiais leidiniais, jų tarpe nuotaikingai išleista 13 vietinių autorių knygelė „ Žemaitkiemis- mūsų tėvų ir protėvių žemė“. Leidinys praturtintasistorinėmis nuotraukomis, Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos moksleivių piešiniais, bendruomenės narių sukurtomis eilėmis, Žemaitkiemio bažnyčios ir bibliotekos archyvų duomenimis. Daud širdies ir išradingumo parodė leidinio sudarytojai R. ir G. Mikučiai.
        Žmonių geri norai ir dvasinė šiluma tryško jų paprastume ir išradingume organizuojant šį renginį. Čia vienoje palapinėjepardavinėjami  įvairūs leidiniai, kitoje- puodžiai demonstruoja molio dirbinių meną, kurių apstu išdėstytų ant vejos. Ir kiemelių lankytojai galėjo bandyti kažką padaryti iš molio. Trečiojoje palapinėje (kiemelyje) ant stalelio ir ant žolyno puikavosi rankų darbo lino audiniai. Netoliese prie įėjimo į stadioną kiemelyje triūsė medžio dro-ėjas. Tarp kiemelių tarytum juodas balionas kabojo virš žaizdro, skleidiančio dūmus ir malonų žuvies kvapą. Pulkelį žmonių vaišino žuviene virusios ją šeimininkės. Žuvis šviežia, sužvejota iš Žemaitkiemio ežero, esančio miestelio pašonėje ir atokiau esančio Dvaro ežero. Gale stadiono žaliųjų medžių apsupta, iškėlusi aukštą smailų bokštą, raudonų plytų sienomis puikavosi miestelio bažnyčia. Ji miestelio pagrindinis akcentas ir šventės simbolis. Šios šventovės pirmtakė buvo pastatytaprieš 440 metų. Tada ją buvo įkūrę vinuoliai jėzuitai krikščionybės įtvirtinimo tikslais. Nuo tolaiko Žemaitkiemis tapo miesteliu bažnytkaimiu. Žemaitkiemis prisidėjo ir prie Vilniaus universiteto įkūrimo. Pasak knygelės autorių, miestelis degė du kartus: 1815 ir 1892 metais. Po paskutinio gaisro sudegė ir bažnyčia. Pažymėtina, jog bažnyčios  įkūrimo metu žemaitkiemėnai nelankė bažnyčios net per didžiąsias šventes, pripažino jie tik krikštą. Jie laikėsi pagoniškų papročių, tačiau praėjus 334 metams žemaitkiemėnai tapo ištikimais krikščionimis su visomis bažnytinėmis apeigomis. Tai tvirtina tokie istoriniai faktai. Vietoje sudegusios bažnyčios vietiniai rusai norėjo nedelsiant pasistatyti savo cerkvę. Tačiau žemaitkiemio parapijiečiai sukruto ir per naktį ne tik pervežė Želvos senosios bažnyčios išardytas medžiagas (želviečiai buvo pasistatę naują), bet ir pastatė bažnyčią, o jau paryčiais baigė dengti stogą. Vietos valdžia apskundė caro valdininkams dėl šio įvykio ir nedelsiant buvo iškviesti caro žandarai, kur pastarieji norėjo nutemti stogdengius nuo stogo. Kai žandarai lipoviena puse stogo, stogdengiai perėjo į priešingą jo pusę. Po tokių tampymosi žandarai paliko stogdengius ramybėje. Bet tuo reikalai nesibaigė. Iš Ukmergės atskubėjo net 50kazokų kuopa ir kunigui Gulbinui įsakė išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą. Parapijiečiai nesutiko, bet klebonas maldaudamas įtikino parapijiečius vengti kraujo: Nebijokite- ramino susirinkusius-manęs nežudys, tik ištrems. Aš vienas atkentėsiu. Minia paklausė kunigo ir leido išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą. Nors klebonas buvo ištremtas į Vologdos guberniją.  Rusai ir toliau stengėsi nugriauti bažnyčią, tačiau 10 - tūkstantinė minia to daryti neleido ir dėl to žemaitkiemėnai ne tik laimėjo bažnyčios išsaugojimą, bet brandino viltį suprojektuoti ir pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Tai buvo padaryta tokiu keliu: valsčiaus viršaitis Purlys su dviem parapijiečiais nuvyko į Petrapilį. Trijų vyrų delegacija iki caro sosto keliaklupsčia ėjusi per tris sales, o vienas iš tų vyrų prašymą nešęs užsidėjęs ant galvos. Caras perskaitęs prašymą ir leidimą davęs bažnyčios statybai. Jau 1882 m. bažnyčia buvo suprojektuota, o po septynerių metų pradėta statyti. Tad 1901 m. buvo pastatyta ir pavadinta šv. Kazimiero vardu. Per Jonines 2001 m žemaitkiemėnai iškilmingai paminėjo šios bažnyčios šimtmetį.
      Žemaitkiemėnai didžiuojasi ir savo mokykla, kurią prieš 231 metus įkūrė taip pat jėzuitai. Žemaitkiemis žinomas pasaulyje, nes 1933 m vasario 2 d. krito meteoritų lietus. Iš Žemaitkiemio yra kilusių daug iškilių asmenybių, Jie yra paminėti ką tik išleistame leidinyje. Jame atsispindi ir šio krašto žmonių kovą už laisvę ir nepriklausomybę.
        Šiandien žemaitkiemėnai  įtvirtindami protėvių istoriniu pasiekimus patys kuria ir toliau puoselėja savo parapijos ateitį, eidami ranka rankon su mokykla, bažnyčia ir visa mūsų krašto visuomene. 1998 metais Žemaitkiemio miestelio gyvenvietė buvo pripažinta gražiausia Vilniaus apskrityje. Miestelis turi savo herbą, veliavą. Sukurtas filmas apie Žemaitkiemį, apkeliavęs kone visą pasaulį. Tokiu būdu žemaitkiemėnai įkviepti savo protėvių kilnios istorijostoliau turtindami  ją, laimingai kuopia į tautos pažangos kalną.