Gyvenimas už penkis2

II SKYRIUS: Apie zuikį...

Klaudija atsiduso, prieš akis milžiniškas prekybos centras, begalė lentynų su daugybe daiktų, o jos piniginėje tiksli suma: vaikiški bateliai, paltukas, olandiškas sūris, pienas, sausi pusryčiai ir šokoladas mažylei, kad tik ji būtų rami. Jos mažoji sesutė lakstė tai šen tai ten ir Klaudija vos spėjo ją sekti, galop ji pribėgo prie susirūpinusios sesers nužvelgė ją savo ypatingai kerinčiomis dar vaikiškomis akutėmis iš apačios, kaip reikiant timptelėjo už plonyčio rusvo sijono ir išsišiepusi iki ausų tarė:
Noriu šitų. -Jos rankose buvo ryškiai raudoni bateliai, su juokingais banteliais, aiškiai jai per dideli.
Angele, šie tau per dideli. - Klau balsas buvo švelnus ir rūpestingas, retai galėjai išgirsti pakeltą jos toną. 
Ne, jie man kaip tik. Noriu šitų, šitų! -Betė net treptelėjo koja, skruostukus nudažė raudonis, o mielose akytėse šoktelėjo du velniukai. - Noriu!
Gerai, kai tik tavo kojytė bus pakankamai didelė aš tau juos nupirksiu, o kol kas... - iš lentynos mergina ištraukė porą juodų rudeninių batelių, kurie kaip tik buvo nukainoti beveik per pusę, taip trisdešimt ketvirtas, mažės dydis. - Pasimatuok šitus ir, jei tiks, paieškosime raudonų tik mažesnių.
Mažylė patempta lūpyte išsispyrė senus batukus, Klaudija pritūpė užrišti naujųjų, kaip visada greitai ir su šypsena lūpose.
Ar nespaudžia?
Ne. - Mergaitė vis labiau ir labiau niršo nežinia ant ko, aišku, jos čia jau kelios valandos, o nei batelių, nei paltuko dar nerado.
Pavaikščiok! - Klaudija tyliai atsiduso.
Mergytė nuėjo iki lentynos galo ir grįžo atgal, Klaudija pritūpus dar paspaudė jos kojytę, bateliai buvo kaip tik.
Puiku, dabar apsiauk senuosius ir eisime apžiūrėti tų raudonų. Sutarėme?
Nenoriu...
Ko nenori? -švelnus balsas kažkur dingo, jis tapo kiek kietesnis ir piktesnis.
Raudonų batukų... -mergaitės balsas buvo tylus, jos akyse ėmė kauptis ašaros. - Noriu pas nykštukus, noriu mandarinų sulčių ir pyrago su obuoliais. - Skruostais ėmė ristis ašaros, didelės, būtent šio vaiko ašaros suspausdavo Klaudijos širdį, it tvirto geležies žirklės.
Angele mano, eime pas tuos nykštukus, o po to nueisime į kavinę.
Mergaitės rankos apsivijo sesers kaklą, jos šlapi skruostai prigludo prie Klaudijos veido. Mergina pakėlė Betę ir nešėsi priglaudusi prie savęs vis kilsteldama ją aukštyn, kad neišslystų iš rankų, ji kvėpavo vis giliau ir giliau, bet nepaleido mažylės. Per petį permesta rankinė, mažylės triušiukas- kuprinytė ant dešiniosios rankos ir jos senieji bateliai kairėje, ji nusinešė mažylę į antro aukšto moterų tualetą, ši paskubom numovė į kabiną, o Klaudija liko stovėti priešais veidrodį. Ji žvelgė į savo atvaizdą, kaip ir tada švelnūs moteriški bruožai, kiek padažytos blakstienos, vos pastebimas lūpų blizgesys, tos pačios mėlynos akys, kaip kažkada sakė jos tėvas: „it dangaus žydrynė“, rudi banguoti pečius siekiantys plaukai, elegantiška ruda palaidinė, gana iškili krūtinė, bene tobula figūra,... Ji perbraukė savo plaukus, papurtė galvą ir atsuko šalto vandens čiaupą.
Viskas jau kitaip, - tada apsiprausė veidą šaltu vandeniu. - Boružėle, ar viskas gerai?
Aha! - Ji jau stovėjo už sesers, Klaudija nuprausė ir jos veidelį, tada nušluostė jį baltutėle nosine, liepė išsišnypšti nosytę ir kilstelėjo jos smakrą aukštyn.
Eime, tik daugiau jokių ašarų. - Ji suėmė mažąją už rankos.
Judvi nusileido į nedidukę kavinukę pirmajame prekybos centro aukšte. Čia buvo įmanoma užkąsti nebrangiai ir kiek atsipūsti. Abi įsitaisė prie lango, prekybos centro kieme be paliovos zujo mašinos ir daugybė žmonių, Klau pastatė rankinę ir batų dėžę ant laisvos kėdės ir paglostė Betės plaukus.
Noriu pyrago.
Gerai, bet pirma salotos su krabais.
Aš jų nemėgstu.
Juk vakar sakei, kad jos tavo mėgiamiausios.
Nea... - mergaitė vėl ėmė raukytis.
Gerai, tada kokių salotų tu nori?
Su pyragu! - mergaitės veide vėl pasirodė šypsena.
Klaudija nusijuokė, veikiau iš bejėgiškumo ir keisto nuovargio, nei todėl kad jai buvo juokingi paskutiniai mažės žodžiai. Prie jų stalelio jau stovėjo padavėjas ir žvelgė į lankytojas, tiksliau į vyresniąją lankytoją.
Atneškite mums krabų salotų, obuolių pyrago, puodelį kavos ir apelsinų sulčių, - tarė Klaudija gana mielo veido padavėjui.
Mandarinų!!! - Mergaitė sukliko taip, jog atsisuko visi kavinės lankytojai, dabar visų akys buvo subestos į jas ir tą žavų padavėją.
Klaudija išraudo, šypsena bemat dingo, ji kiek susiraukė ir piktai nužvelgus mažylę tarė:
Aš tau jau esu sakiusi, jog mandarinų sulčių nebūna.
Pas mus būna. - Padavėjas nusišypsojo reklamine šypsena žvelgdamas į sutrikusią Klaudiją. - Aš tuoj atnešiu.
Mergina palydėjo jį žvilgsniu, jis jai priminė vieną žmogų, taip, jis visada mokėdavo štai taip išsisukti iš sudėtingos situacijos. Įdomu, kur jis dabar, ji girdėjo, kad jis išvyko, po to kažką apie avariją, teismus su broliu, žodžiu daugybę keistų kalbų, bet nieko tikro. Jos mintis nutraukė mažylės čiauškėjimas:
-  O tu sakei, kad mandarinų sulčių nebūna, matai, tas dėdė sako kitaip. Jis protingas kaip ir aš. Klaudija, o galėsi man nupirkti meškiuką, mano meškiui reikia draugo, jis labai liūdi, kai aš išeinu, o draugauti su zuikiais ar lėlėm jis negali. Kaimynų mergaiės meškis turi draugą, o manasis neturi.
Gerai, aš tau nupirksiu naują meškiną, bet tada nebus raudonų batukų.
Gerai! -mažoji net šoktelėjo.
Žavus ir vis dar besišypsantis padavėjas grįžo su jų užsakymu. Padavė mažylei tariamas mandarinų sultis dar įteikė kažkokį magnetuką, kuris nebuvo panašus nei į agurką, nei į kopūstą, jos salotas ir dar karštą obuolių pyragą, o jai kavos ir pyragaitį.
Bet aš neužsakiau. - Ji šyptelėjo.
Aš vaišinu. - Po ilgo laiko Klaudija vėl pagavo tą viliojantį vyrišką žvilgsnį skirtą jai.
Dėkoju. - Ji jam tai pat atsakė šypsena.
Jis mirktelėjo jai akimi ir pasišalino. Mažoji to nepastebėjo ji jau kirto salotas, atrodė, jos jai patinka. Dalį palikusi puolė prie pyrago.
Neskubėk, dar paspringsi, juk niekas neatims. - Klaudija ją stebėjo, pamažu gurkšnodama jau praaušusią kavą.
Striukutę juodvi išrinko greitai, abi priėjo vieningos nuomonės, jog labiausiai tinka raudona, mergaitė su juo atrodė tikrai gražiai. Betė vis sukosi ratu žvelgdama į save veidrodžiuose, kol šlumštelėjo ant žemės, tada dar kartą apsipylė ašaromis žviegdama, jog užsigavo savo pasturgalį, merginai teliko raudonuoti ir kuo greičiau dingti iš vaikiškų rūbų skyriaus, besitempiant paskui verkiančią Betę. Klau dar prigriebė jai naujas kojines kelnes, kurios kiek aprimusios mažylės teigimu, buvo išmargintos meškiukais ir vardan šventos ramybės Klaudija jai pritarė. Meškino rinkimasis  užtruko dar gerą valandą ir tai varė kantriąją Klaudiją iš proto. Vienas per didelis ir per brangus, kitas pigus, bet negražus, trečias ne toks kokio nori mažoji, ketvirtas nepanašus į pirmąjį, o kitas kažkokio benkarto teigimu šuniukas, o ne meškiukas. Klaudija vos spėjo sulaikyti mažę, kad ji neįspirtų tam vaikui į koją, o gal ir aukščiau. Galop Betė išsirinko nedidelį, bet mielą pliušinį meškiuką su raudonu megztuku, nusprendus, jog jis toks kaip jos naujas paltukas. Ir Klaudija vėl jai pritarė. Sūris, pienas, šokoladas, sausi pusryčiai ir bandelės... Sumokėjus pinigus kasoje, Klau nustebo, kad šis tas dar liko, Klaudą tai pradžiugins, aišku, naują meškiną ir apsilankymą kavinėje teks nuslėpti, bet ko tik nepadarysi dėl mažosios sesers ir keleto ramių minučių prekybos centre.
  Užvedusi savo automobilio variklį ji mestelėjo akį į laikrodį.
Dieve, jau penkios, juk Saidas tuoj grįš namo, pupa, prisisek diržą.
Namuose jos laukė neparuošta vakarienė šeimai, nesuplauti indai, sesuo ir mažės madų šou.
Jau grįžus iš parduotuvės Klaudijai su mažąja Bete, Kristina susirinko savo sąsiuvinius ir nusileido į apačią. Plaukai kaip visada laisvomis bangomis dengė pečius ir vingiuodami nugara žemyn siekė klubus. Plona, kiek atviroka palaidinė atrodė kiek perdidelė ant liauno merginos kūno. Klaudija nužvelgė seserį kaip tik tą akimirką, kai ši dar apsivilko gana palaidą oranžinį nertinį, laisvai krintantį ant klubų ir vos skeltą ties šonais.
-Pavalgei? -Klau kaip visada rūpestingai nužvelgė seserį.
-Truputį. Nebenoriu. Man reikia mokytis. -Kristina žengė į virtuvę. -Aš noriu kavos.
-Gerai, išsivirk. Šaldytuve yra pica, gal atsišildysi?
Kristina atsigręžė į seserį. Kiek pablyškęs balto gymio veidas tamsių plaukų fone šiandien atrodė dar labiau pavargęs.
-Tau reikėtų apsilankyti pas gydytoją. Tas tavo apetito nebuvimas mane kiek gąsdina.
-Klaudija, man viskas gerai. -Mergina atsikando obuolio. -Baigsis egzaminai, tada pailsėsiu. Žinai, kad matematika man niekada nesisekė, kvailiai tie, kas sumanė sunkiausią egzaminą padaryti paskutinį.
-Na dar vienas laiptelis. Tuoj bus viskas.
-Kas viskas?.. Viskas dar tik prasidės. Beje, Aleksas vėl nevalgys su mumis?
-Alekso nėra. Jis kažkur išėjo su tuo vaikinu iš nuomos.
-Ar jam nereikėtų mokytis? Suprantu, kad jam sekas neblogai, bet taip negalima.
-Reiktų, bet pasakyk tai Aleksui. Žinai, kad visada padarys savaip.
-Žinau. -Kris šyptelėjo. Puikiai pažinojo brolį ir žinojo, kad jis visada padarys taip, kaip jam atrodys geriausia, nors tam priešrarautų nors pusė pasaulio, o dar jeigu toje pusėje pasitaikytų Saidas... Jį paerzinti jis tikrai mėgo. Paerzint mėgo ir jinai, ir ne tik Saidą, tik merginos  juokeliai nebūdavo tokie stačiokiški ir kartais netgi žeidžiantys, kaip kartais Alekso. Ji į viską žiūrėjo kiek subtiliau nei Aleksas, dažniau nutylėdavo, nei puldavo aiškintis savo tiesas, kartais tiesiog užsitrenkdavo kambaryje ir likdavo ten valandų valandas. O kartais išeidavo iš namų į parką, nuo kurio skyrė vos keli skersgatviai ir galėdavo ten praleisti visą dieną nuo aušros iki sutemų. Priešingai nei Aleksas ji nepuldo bartis ar įrodinėti savo tiesos. Ir niekada nesipykdavo su Saidu, nors vistiek elgėsi taip, kaip atrodė tinkama jai. Ir net tada, kai Saidas gana gražiai paprašydavo jos nusipirkti ką nors gražaus ir klasiško, Kris būtinai išsirinkdavo kažką, kas turėjo išsiskirti ir aplinkos. Tik šį kartą ne tam, kad paerzinti brolį, o todėl, kad mergina mėgo avangardą, nors mažytė detalė drabužiuose turėjo ją išskirti iš aplinkos. Štai kodėl ji neišmetė to baisaus oranžinio megstinio, vietoje aukštakulnių nešiojo storesnio pado odinius batus, o vasarą į bambą įsivėrė auskarą. Prisimindama, kaip tada pyko Saidas, ji visada šypteldavo. Net nesvarbu, kad to auskaro ji beveik nenešiojo. Mintis, kad jis ją skyrė jau savaime jai buvo maloni. Ir net nesvarbu, kad dėl to mokykloje ją laikė keistuole, mergina mažai į tai kreipė dėmesio. Būdama gana uždaro būdo, ji ir neieškojo žmonių, su kuriais galėtų bendrauti. Be to Aleksas visada būdavo greta. Bet kada, kai jai būdavo sunku, kai reikėdavo peties, jis išdygdavo greta. Alis matė, kaip aplinkiniai reaguoja į jo seserį. Ar Kris žinojo, kad tai pastebi brolis, sunku buvo pasakyti. Dabar jai buvo visvien. Ji jau baigė mokyklą, beliko tik vienas egzaminas. Paskutinis. Mergina sunkiai atsiduso. Dar viena kova ir nebereiks matyti nei vieno tų veidų, kurie jai ir taip nebuvo malonūs. Mažos intrigėlės už nugaros, merginų šnabždesiai, kikenimai jai praėjus, vaikinų žvilgsniai į kojas ir krūtinę jai niekada nebuvo malonūs. Ji net pažadėjo sau, kad neišmes tų storų megztinių, saugančių ją nuo žvilgsnių,  kol nebaigs mokyklos.
-Tikrai gerai jauties? -Sesuo išėmė iš spintelės pintinėlę su meduoliais, vieną jų padavė Beatričei.
-Ką? -Kris grįžo iš savo pasaulio. -Mokytis eisiu į parką. Namuose negaliu susikaupti. Man sunku. Žinai, kad negaliu pakęsti sienų, kai reikia mokytis. Lauke toks geras oras.
Kristina pažvelgė pro langą beveik tą pačią akimirką, kaip ir Klaudija. Saulė, rodos, tyčia ištiesė savo spindulius ir nuklojo virtuvės grindis žvilgančia paklode. Lauke žydėjo, kažkoks vaikinas nuvažiavo dviračiu, veją  purškė nedidukas vandens fontanėlis.
-Tai visai sudžiūsi. Pasiimk ką nors.
-Aleksas sakė, kad tu kaulų vyniotinis! -mažoji graužė meduolį ir jau buvo spėjusi apsitrupinti burnytę.
-Pasakyk Aleksui, kad jis pats kaulų vyniotinis. -Kris nusijuokė, tada susirangė ant kėdės gerdama kavą.
Klaudija išėmė iš pirkinių krepšio striukytę ir batukus.
-Pažiūrėk. Pasakyk, kad jie ne puikūs.
-Gražu, bet rudenį jai bus maži.
-Ji nešios juos dabar, ne rudenį. Nenoriu, kad mergaitė atrodytų panaši į klouną. -Klaudija šyptelėjo.
-Įsivaizduoju, kas bus, kai tai pamatys Saidas. -Kristina nusijuokė.
-Mes Saidui parodysim, kai tai bus neišvengiama. Ar ne, Bet?
Beatričė žiūrėjo tokiomis akytėmis, kad buvo sunku nesuprasti, kaip ji nori apsivilkti naujus drabužėlius ir pasirodyti juos seserei.
-Na bėk! -Ji padavė juos mažei. -Puošeiva!
-Ji į tave. -Kristina nusirangė nuo kėdės. -Man metas.
-Nepalauksi, kol nusileis Beatričė?
Kristina vėl pažvelgė pro langą. Stovėjo tylėdama, kol galop mažylė nudardėjo laiptais žemyn.
-Bete! -Kristina šyptelėjo. -Tu tikra dabita! Na, apsisuk!
Beatričė ėmė sukiotis taip, kaip sukiojasi paukščiai per poravimosi metą. Klaudija irgi nusijuokė.
-Nuostabu, namuose mes turime mažąją manekenę. Jau žinau tavo ateitį, Bet. Vaikščiosi podiumu demonstruodama madas, pamatysi!
Beatričė nusijuokė taip, kaip gali juoktis laimingas vaikas, nors vargu ar suprato, ką reiškia daugelis tų sesers pasakytų žodžių.
-Tau labai tinka. –Kristina susirinko knygas. -O dabar aš einu.
Bučinukas palietė mažosios kaktą.
-Ate.
-Ate! -Bet pamojavo Kris ranka, tada dar pagriebė nuo stalo mėlynių uogienę užteptą skrebutį. -Paimk, Klau sakė, kad valgytum!
Skrebutis išslydo iš mažų rankyčių, šlepteldamas ant žemės, o dalį uogienės palikdamas ant naujos striukytės.
-Bete! -Klaudija sugriebė seserį už rankos, kai ši kita pasivalė ant drabužėlio likusiuos uogienės likučius. –Bete, netrink.
Kris papurtė galvą, tada atsiduso.
-Nuostabu...
-Čia tik uogienė, Klau, tu išplausi. -Beatričė žiūrėjo tokiom nekaltom akutėm, lyg nieko nebūtų atsitikę, o mėlynes galima būtų išplauti taip pat paprastai, kaip eilinį purvą.
-Vaikuti, jos neišsiplauna. -Klaudija nuvalė mažės rankytę servetėlę, tada dar nuplovė pakišusi po kranu.
-Bet tu visada viską išplauni. -Betės lūpa kiek suvirpėjo.
-Nusivilk. -Sesuo nutraukė nuo jos striukytę.
-Juk jos nereikės išmesti? -Akytėse kaupėsi ašaros.
-Nereikės. -Kristina pritūpė prieš mergaitę, kai Klau dar bergždiai bandė pašalinti uogienės paliktą žymę. -Mes ką nors sugalvosim.
-Ką? -ji pasitrynė akytes.
-Na ką nors. Kad būtų gražu ir, kad Saidas nepyktų.
-Ką tu sugalvosi? -Klaudija atsigrįžo nuo kriauklės. -Galas, nesiskalbia, gal pamėgint baliklį?
-Užsiūk ką nors. Bete, tu juk megsti zuikius?
Mažoji pažvelgė į seserį dar nieko nesuprantančiu žvilgsniu. Klau šyptelėjo.
-Tu juk ne rimtai?
-Rimtai. Juk vaikams drabužėliai dažnai dekoruojami. Užsiūkime zuikį. Tokį patį languotą, kaip yra tavo kambarėly. Ką pasakysi? Visada su savim turėsi savo draugą. Ką, Bet?
-Aha. Va čia. -ji parodė suteptą vietą, tada šyptelėjo Klau.
-Ką? Siūt reikės man? Kris!
-Aš einu mokytis. Iki, Bet. -Ji dar kartą pabučiavo mažę, tada žengė pro duris.
-Ką gi... -Klaudija kiek galima be priekaištų pažvelgė į Betę. -Atnešk tą savo zuikį. Pasiskolinsim iš jo kaklaraištį, iš kurio pasiūsim tau draugą.
Betė netruko nudardėt laiptais aukštyn. Iš savo žaislų dėžės ji ištraukė dar mamos siūtą pliušinį žaislą ir atnešė seseriai. Zuikio kūnelis jau buvo gerokai aptrintas, matyt todėl, kad Bet mėgo miegoti jį apsikabinusi, tačiau margos flanelės drabužėliai dar atrodė sveiki ir tinkami siuviniui. Klaudija atsargiai nuardė siūles, tada iškirpo trafaretą.
-Kokios spalvos norėtum akyčių, a? -Zuikio galvutė apgaulingai gulė ant suteptos vietos.
-Mėlynų!
-Gerai. Bus mėlynos akutės. -Klaudija atsargiai apsiuvo jo kraštelius ryškiu siūlu, tada dar išsiuvinėjo akutes, nosį, ūsiukus, zuikio šypsenėlę.
Beatričė nusijuokė žiūrėdama, kaip kruopščiai dirba sesuo.
-Tau patinka, ar ne? -Klau kilstelėjo akis kone jausdama, kad Bet iš jos tyčiojasi.
-Aha! Tokias akutes turi  tos pasipūtusios kaimynų mergiotės katė. Vakar ją užsivijo šuniukas.
-Bete, negalima džiaugtis, kad kažką užsiveja šuniukas. Ir kodėl manai, kad ji pasipūtus?
-Ji pasipūtus. Pats Saidas taip sakė, aš neišsigalvoju.
-Saidas per daug kalba. Juk negalima kito vaiko taip vadinti...
-Šuniukas užvijo katę. Pati mačiau.
-Beatriče, juk sakiau, kad tuo nesidžiaugtum.
-Nesidžiaugiu. Džiaugčiaus, jei pati turėčiau šuniuką. Tokį mažiuką, kad tilptų mano kambarį. Klau, nupirk, aš būsiu gera gera.
-Bete, šuniukus reikia prižiūrėti ir šerti. Kas juo rūpinsis, kai tu eisi į darželį. O kai jis pridarys, kas valys grindis, plaus kilimėlį? M?
-Šuniuką išvesim į lauką.
-Taip. -Kartais mažosios staigus protingas klausimas išmuždavo iš vėžių net Klaudiją. -Tu teisi, bet juk ne visada būsime namie. Kas juo pasirūpis tada, kai visi būsim išėję?
-Teta Laura. Ji rūpinasi ir manimi, kai neturit kam palikti. Ji kepa labai skanius sviestinius sausainius ir yra labai gera nors ir nuobodi ir nemoka pasakų. Arba jas pamiršo, nežinau... ji juk neturi vaikų.
-Vaikų neturi, bet tai nereiškia, kad vietoj jų jai reikia šuns, be to Saidas labai supyks, jei nusipirksim šuniuką. -Klaudija atsiduso. Ir kaip gi reikėjo paaiškinti mažajai, kad jie ir taip vos sudūrė galą su galu, o išlaikyti dar ir šunį tikrai Saidas nebūtų leidęs. Greičiausiai  dar tą pačią dieną atiduotų jį atitinkamoms gyvūnų globos tarnyboms arba tiesiog kam nors padovanotų. Kita vertus, net važiuoti pasižiūrėti į gyvūnų parduotuvę su mažąja Beatriče buvo kiek pavojinga. Jos mažo šuns supratimas svyravo nuo pinčerio iki karališko dogo. Visi gūvynėliai buvo gražūs, mieli, švelnučiai, kaip ir kiekvienam jos amžiaus vaikui, nesvarbu, kad tuojau pat atsibosdavo. Klaudija atsiminė, kaip kažkada tėtis Betei buvo padovanojęs papūgėlių porelę. Tada Betė tiesiog švytėjo džiaugsmu, lakstydama po namus juo apkrėtė visus namiškius, tačiau jau po poros savaičių papūgėles šėrė jis pats, pastoviai murmėdamas, kodėl turi tai daryti. Klau puikiai suvokė, kad lygiai tas pats atsitiktų su namuose atsiradusiu bet kuriuo gyvūnu ir ko gero jau po savaitės  dabar juo tektų rūpintis jai. Dar vieno... Varge, Klau net plaukai šiaušėsi, kad atsirastų dar vienas rūpestis, kurio be abejo sugebėtų atsikratyt ir Saidas, nes jo pastoviai nėra namie, ir Aleksas, jis gi mokos, ir Kris, kuri pastoviai kažkur dingsta...
-Na va. -Ji vėl apvilko jai striukutę. Languotas flanelinis zuikis kiek keistai atrodė ant slidaus striukutės pagrindo.
-Gražu...
-Aha. -Klaudija atsiduso. -Aš tikiuosi, kad gražu bus ir Saidui.  Bus gerai, jei jis neduos mums pylos-Mergina atsiduso atidėdama į šalį siūlus ir likusias medžiagos atraižas-Na, zuiki, apsisuk.
  Ir Betė apsisuko kelis kartus, tada ėmė kvatoti ir suktis be paliovos užvertusi galvą į viršų, atrodė kad ji įsuko viską aplink save. Galop svirduliuodama sustojo ir nužvelgė seserį.
-Galvytė apsisuko.
-Tikiu. - Klaudija jai šyptelėjo tada įkišo i mikrobangų krosnelę Saido mėgiamą picą ir baigė gerti jau gerokai ataušusią kavą, nugirdo kaip prieškambaryje trinkteli durys, kaip į kampą lekia batai, net kabinamos striukės garsą, jo žingsnius į virtuvę. Klaudija atsigrįžo ir šyptelėjo broliui- Ankstyvas... Labas-Ji pabučiavo jo skruostą- O čia kas?.. - Mergina nosinaite nušluostė išsitepusią tepalais Saido nosį- Ką tik įkišau picą, tuoj atšils.
-Mhm- Saidas kreivai nužvelgė Beatričę, kai ši ėmė demonstruoti savo rūbelį iš visų pusių.
-Pasakyk, kad tau patinka. - Klaudija tarė tyliai, mintyse jau girdėdama jo moralą ir ruošdama jam kontrataką.
Jis atsisuko į Klaudiją, tada pirštu bakstelėjo į flanelinį zuikelį.
-O čia kas per žvėris?
-Dekoracija, Saidai. Tai triušis, zuikis... Gali vadinti kaip nori.
-Klau, biologiją aš mokiausi, tik pasakyk, ką jis veikia ant striukės.
-Taip gražu! - Betė suraukė nosytę.
-Dabar tokia mada vaikų rūbus dekoruoja... - Klaudija atsiduso, jau dabar tapo aišku, kad pokalbis bus ilgas ir ne itin malonus.
-O striukė ne per maža?
-Jai kaip tik, ar nematai?
Saidas susiraukė nusibraukdamas rankas į pašluostę:
-O ar mudu nesusitarėme kad pirksi rūbą kuris bus kiek didesnis?
-Saidai, na kaip ji atrodytų su per dideliu paltuku?
-Nežinau! Bet aišku, kad rudenį jis vėl jai bus per mažas ir mums teks pirkti kitą.
-Oi, nepradėk... Ruduo dar toli, pati jai nupirksiu kitą, jei šį išaugs, pažadu tau, o dabar gana bereikalingų ginčų- Ant stalo ji pateikė picą ir nusižengdama savo principams keletą skardinių alaus- Sėsk. - Ji pasodino brolį- Ir pavalgyk- Ji padalino picą, nuvilko Betę ir pasodino greta savęs.
  Atrodė toks sesers elgesys patiko Saidui, jis atkimšo skardines vieną jų padavė Klaudijai.