Apie rudenį

Kai už lango sidabrinė juosta
Apgaubia rūkus,
Tavo švelnios lūpų natos
Ima rudenį niūniuot.
Apanglėjus Ąžuolo viršūnė
Vis dar mena praėjusias audras.
Lapai vis dar ledžias,
Lyg lietus nuskuręs,
Vos panešdami savas naštas.
Tyliai tyliai
Auksinės dulkių ir gėlių sonatos
Apkeri gyvenimus.
Švelniai ir ramiai blėsta medžiai tamsūs,
Išeina jųjų sielos
Kartu su saulės paskutiniais apžavais.