Vakare

Girdžiu, kaip lengvabūdis vėjas šnabžda mano vardą,
O aš klausausi ir dairausi tų akių,
Kurios žvilgsniu nugriautų grubų gardą,
Užspendusį mane minioj minčių troškių.

Nurimus triukšmui, įdėmiai tylos pasiklausyčiau,
O persiklausius jos, ir ji triukšmu pavirs
Ir, jei galėčiau, - baimės, skrupulų atsisakyčiau,
Dainuočiau tol, kol virpesys stygas pakirs.

Nurimęs vėjas ko ne snausdamas lemtis dainuoja,
Dreifuoja neišpasakyti žodžiai oro katile,
Atslinkęs vakaras raudonos saulės bučiny kaifuoja,
Vis sėdžiu ir mąstau, žiūrėdamas pro skylę inkile.