... kaip jaučiau vėlyvą vasarą

Visad mačiau sparnus, kurie lankstė dangų popierinį –
Graviūrom stebino neįtikėtinais vaizdais;
Debesų kraštus svilino bananinė giltinė,
O tas paukštis puikuodavos po jais.

Grįžo vasarą, kaip mama prie vaiko kapo –
Tik čia ji drįsta melstis merkdama žemyn blakstienas
Į samanas žalias – ir sparnai taip tapo
Grįžtančiais išeiviais, kur senos sienos

Mena ryžtingus potėpius mostų:
Apgirtusius šilus, irstančius gluosnius
Ir apverktame karste
Žemai trūnijantį mane.