mintis iš šono

Ir vis dėl to, kaip viskas kvaila ir nereikšminga.
Ir ne dėl to, kad norėčiau pompastikos kiekviename savo žingsnyje, ne dėl to, kad kasdien pridarom visai neįsisąmonintų smulkmių.
Bandydamas žiūrėt į save iš šono, kaip beje, ir į bet kurį kitą, matai viską kur kas didesniais gabaritais nei kasdienės mūsų gyvenimo peripetijos.
Tada susimąstai, kaip tai yra egoistiška, trivialu ir be esmės.
Galbūt, bet sakau tik „galbūt“ – yra tik vienas vienintelis būdas gyvuoti, gyventi nesusireikšminus ir tik su egoizmo šešėliu, bet ne atsiduodant jam, kaip yra dabar.
Gal tai kokia misija. Į Afriką, padėt vaikam. Gal tai taikos misija, jei esi karys.
Nežinau. Sėdėti taip, ir matyti kaip tavo naudai/nenaudai slenka dienos yra be proto sunku. Be prasmės, be esmės, be idėjos, be polėkio, be jausmo, kad darai, kažką gero, teisingo, kilnaus ir gražaus.
To net nepavadinčiau esmės ieškojimu, ne. Tai gal tik bandymas surasti kilnesnius tikslus nei savęs patenkinimą ar vergavimą savo ego, t. y. sau pačiam. Gal tai tik bandymas nuskaidrint vartojimo suterštą ir pripažinkim – nualintą sielą. Jei tik atsirastų būdas.....
Mes patys esam savo paties įkaitai.