Akmenėlis ant ežero kranto

Indija! Baltos dramblių iltys švyti juodose naktyse, o juodi paukščiai suka lizdus baltuose medžiuose. Žmonės pikti, ne ten tokių nėra!, žmonės draugiški ir gražūs, pasipuošę spalvotom skarom šoka aplink laužą ir plodami rankomis džiaugiasi praėjusia diena…
Ten aš vaikštau basomis, ir mano pėdos purvinos ir dulkinos. Kai vakare grįžtu namo, jas plaunu šaltu vandeniu, ir jos kvepia. Kvepia tais keliais, kuriais teko keliauti, kvepia saule, kvepia šiluma iš nepažįstamų vaikų širdžių. Atsigulu po vietinio kaimo vietiniu medžiu ir miegu…Ir gera miegant sapnuoti.
Sapnuoti juodus paukščius, kurie pasąmonės erdvėse virsta pakinkytais dangaus drakonais: aš sėduosi ant jų nugarų ir skrieju per dangų, lekiu virš nepažįstamų šalių, klausydamasi kaip kvėpuoja miegantys, kaip tyliai iškvepia tie, kuriems ateina laikas išeiti, kaip pirmąsyk įkvepia tie, kurie ką tik atėjo.
Mes nutūpiam didžiuliame slėny tarp Italijos kalnų; žvalgausi, ir man raibsta galva – tokių aukštų kalnų dar niekada nemačiau. Jie remia dangų, ir žvaigždės, kurios nerasdamos sau vietos sukinėjasi dangaus žemėlapyje, užkliūna už jų viršūnių ir ritasi žemyn į slėnį. Kalnai aukšti, todėl man nebaisu, kad žvaigždės gali užsiristi ant manęs, aš žinau, kad kai jos pasieks slėnį, manęs jau nebebus.
Drakonai pakyla ir išskrenda, jie turi kitų reikalų. Likusi viena kopiu laukinių žvėrių pramintu taku į kalną; noriu pamatyti, kaip teka saulė. Aplink mane mekena pabudusios ožkos, o alyvmedžių lapai nušvinta, kai tik prie jų prisiartinu. Po kelių šimtų metų užkopiu į kalną ir matau, kaip teka saulė. Ji pakyla iš ežero, esančio vidury Japonijos, ir nematoma Dievo ranka priklijuoja ją prie dangaus skliauto.
Įsibėgėju ir nuo kalno viršūnės užšoku ant saulės, o nuo saulės tiesiai i geišos sodą, kur ji graži, bet liūdna, sėdi po vyšnia ir skaito knygą. Knyga apie indėnus, kurie gyvena vigvamuose ir plaukus puošia spalvotom plunksnom.
Geiša iš lėto pakelia galvą nuo knygos ir suklūsta. Man kūnu perbėga šiurpuliukai, negi išgirdo mane? Aš nenoriu jai trukdyti, tegul ji skaito knygą. Tegul būna šito ramaus ir kažkodėl liūdno peizažo dalimi. Aš tyliai pradarau geišos sodo vartelius ir už keleto žingsnių matau Kiniją su danguje besiplaikstančiais spalvotais aitvarais ir tokiu savitu gyvenimo ritmu. Saulei besileidžiant aš sėdžiu mažutėje valtelėje, kuri plūduriuoja romiame upelyje, ir stebiu kaip susikaupę žmogeliukai pluša laukuose, tyliai, kantriai, be jokių skundų. Jie kažką man šūkteli, bet aš nesuprantu jų kalbos ir tik spoksau į juos išplėstom akim. Jie ima tolti nuo manęs ir, kai iš akiračio išnyksta jų namų stogai, pasijaučiu labai vieniša. Staiga išgirstu kažkokį garsą, kuris stiprėja ir stiprėja tol, kol pavirsta į nesibaigiantį ir vientisą šniokštimą, kuris įtraukia mano valtelę kartu su manimi į save, aš išvirstu iš valtelės ir stebiu, kaip mano kūnas susitraukia iki nereikšmingo akmenėlio dydžio, kai krentu žemyn Niagaros kriokliu. Aš nieko nematau, tik vandens purslus, kuriuose žaidžia saulės spinduliai ir nudažo juos vaivorykštės spalvomis. Saulė šviečia taip ryškiai, jog man tenka užsimerkti.
Atsimerkiu ir žiūriu aukštyn. Kad ir kaip besistengčiau, niekaip nematau nei dangaus, nei šiltos saulės, kurią jaučiu lakstant ant mano odos. Prie manęs pasilenkia vyriškis, kurio rusvi plaukai krenta garbanom, ir pasiteirauja, ar man viskas gerai. Aš, savo nustebimui, atsakau tobula prancūzu kalba, jog ne, man ne viskas gerai, nes šitas nelemtas bokštas man užstoja šviesą. Vienu piršto prisilietimu, vyriškis pastumia bokštą šiek tiek dešiniau ir mano veidą ima šildyti saulė. Aš spoksau į baltus debesis ir matau, kaip margi drugeliai aplimpa kiekvieną iš jų, nepalikdami nei vieno balto lopinėlio. Girdžiu, kaip groja gatvės muzikantai, ir matau, kaip jų kolegos, gatvės dailininkai, kraipydami galvas žiūri į mane, paskui merkia teptukus į dėžutes ir tepa vieną spalvą po kitos ant pageltusios nuo senumo drobės. Kai man pabosta stebėti spalvotus nuo drugelių debesis, žvilgteriu į vieno iš dailininkų drobę ir matau save Peru, stovinčią ant kalno viršūnės. Matosi tik mano pėdos, nes viršukalnė kartu su manim seniai paskendo debesyje. Staiga mano pėdos ima svyruoti, ir aš stačia galva nusiritu žemyn nuo kalno ir pakimbu ant Šiaurės Ašigalio smaigalio. Taip kabu visą poliarinę naktį ir klausausi, kaip ledo lytys tyliai šnabždasi ir glosto viena kitą. Kai išaušta diena, jos pasibučiuoja ir besibučiuodamos išjudina ašį, aplink kurią sukasi visas mūsų pasaulis. Mano megztinis, neišlaikęs įtampos, plyšta, ir aš nugarmu į vandenis tarp ledo lyčių, kurios ir sukėlė visą šitą erzelį.
Išnyru iš tamsių gelmių ir tarsi pirmą sykį įkvėpiu oro, kuris toks gaivinantis ir maloniai vėsus. Ant kranto manęs laukia drakonai, jie sugrįžo manęs pasiimti. Užsiropščiu jiems ant nugarų ir padedu pavargusią galvą ant vieno iš drakonų kupros. Jie mane neša iš vienos vietos į kitą, vis palieka ir vėl pasiima... Ir taip daugybę metų diena iš dienos aš godžiai ryju naujus vaizdus, kvapus, garsus; galiausiai viskas susipainioja ir nebegaliu atsiminti, kuris vaizdas priklauso kuriai šaliai, kuris veidas priklauso kuriems namams.
Kartą drakonai mane nuneša ir pasodina ant sukriošusio tiltelio, kurio pastoliai jau daugelį metų pūva panirę į žydras ežero gelmes. Man čia taip gera ir ramu; vėjas groja medžių lapeliais, o kažkur toli šnekasi daili gulbių pora. Manyje atbunda jausmas, kad kažkada ir kažkur man buvo lygiai taip pat gera kaip dabar. Kad kažkada jutau šitą keistai malonų jausmą. Bet visos vietos, kuriose buvau, jau buvo virtę į vientisą spalvų, garsų ir jausmų mišinį ir atskirti jų niekaip nebesugebėjau.
Drakonų sparnai metė šešėlį ant saulės, ir aš supratau, kad man jau metas keliauti. Norėjau šokti į ežero gelmes, kad išnirčiau kur nors, kur dar nebuvau, bet priėjus lieptelio pabaigą sutrikau. Atsisėdau  ir apsidairiau. Nebebuvo kur plaukti. Pasaulis buvo susitraukęs iki akmenėlio dydžio ir voliojosi ant smėlėto ežero dugno. Paėmiau pasaulį į savo delną ir ėmiau vartalioti. Viskas žinoma, viskas matyta ir patirta... Pasaulis buvo mano. Kiekviena šalis, vieta, kiekvienas veidas, garsas, kiekviena istorija, geografija, visi vandenynai, kalnai ir slėniai... Ir staiga aš supratau. Nors pasaulis priklausė man, aš jam taip niekada ir nepriklausiau. Nebeprisimenu, kur buvo mano namai ir mano šaknys, kokia mano istorija, kas ir kokia aš. Visi potyriai ir pažintys buvo susilieję į vieną ilgą sapną, o aš... Aš tiesiog ištirpau vakaro sutemose ir kartu su rūku užklojau miegančius miestus, ir kartu su rytine rasa pasveikinau tuos, kuriems išaušo rytas.