Užgęsta viskas netgi siela.
Užgęsta kaip šešėlis.
Kiti ją mato kaip tą žvaigždę
Kuri seniai yra numirus.
Sunkiai keliuosi ir vėl klupu
Ir lėkčiau vėl į laužo šviesą,
Bet nėra manęs, tamsa aplinkui
Na ne aš čia!!!
Tik gaila aš savęs negirdžiu.
Tu tik paklausyk manęs. Tu tik įdėmiai manęs paklausyk. Pirmiausiai nusiramink. nusiramink, ir dar kartą nusiramink. Na jau geriau? dabar klausyk įdėmiai Tu klausykis Širdelės balso,
Tik jos. Ji niekada neapgaus. Niekada. Protas dažnai apgauna. Paprasčiausiai išsigąsta, ir viskas. Rezultatas nulinis. Net atgal nubluoškia. Štai kaip. Vėl iš naujo , Daeinat iki lęmiamo taško ir vėl tarara , atgal. Žinau kaip tai žmogų nusekina, žinau. Viską iki galo apmastyk savo tikslą iki pat finišo.
Ir su širdelės balselių pirmyn. Tu pamatysi kaip tai darosi paprasta. Net nuobodu darosi.
Štai kaip. Na jei dar ne padeda įsijunk Geležielio puslapį ir pasismaginki. Ten nėra nuobodu .Ne,Ne.
viskas čia gerai.gražus eilius
Lugnis>>> nesuprantu, nafig komentuot jei nesugebi suprasti kas yra eilės.
ir pilna čia tokių - "supratlyvų"
bravo, tai ir toliau
:DDDDDD
čia geras - siela ugeso, mąstymas ne, tikriausiai sielą lyrinis herojus paskaitė klausos organą, ausų būdnelį, o gal pats klausos centras apmirė - būgnelis sveikas, bet irgi jau signalų nebeapdoros - bet tai ne siela, mąsto lyrinis subjektas, dramatiškai pergyvena klausos praradimą. (taip jis išvystytas.)
citata: Užgęsta viskas netgi siela.
Kiti ją mato kaip tą žvaigždę
Kuri seniai yra numirus. ---- tai kiti, na neužgesę, ir masto - fiksuoja ateinančius signalus, suvokia apdoroja, galvoja jog ten žvaigždė, o tai tik šviesos dalelės atsklindančios;
toliau CITATA: Na ne aš čia!!!
Tik gaila aš savęs negirdžiu. --- pamąstė kas?ir taip retoriškai tada kai : Užgęsta viskas netgi siela. . ---- tai vienas iš savęs girdėjimų "ugęsta siela" --- pamąstymas toksai.
na kūrinuks tuščiai dramatiškas , nemotyvuotas.
nei lyrika, nei eilės, gal toksai dienoraštinio pobūdžio, lyrinio herojaus bandymas apibrėžti dvasinę būseną. o skaitytojui, man pavyzdžiui juokingas. (jei šiame tekstuke būtų motyvas, kuris būtų organiška priežastimi, tada lyrinio herojaus ta apibrėžta dvasinė tragedija būtų gal ir normaliai, bet raiška banali, neįtraukianti, vis tik gal motyvas būtų stiprus, su meniškomis išraiškos priemonėmis, ir ta raiška nebekliūtų, kaip banaliai įprastai dramatiška. bet dabar čia nu niekas - nemotyvuotas dvasinis merdėjimas ir tiek.)