s/Aš/Šūdas/

Šūdas lipo aukštyn. Nuolatos žiūrėdamas žemyn bandė sukelti sau baimės, kad nesustotų. Kelias į dangų. O galbūt į seną devynaukštį, kur Šūdas šiandien negers. Kaip senais gerais laikas, kurių niekad nebuvo, bet dar bus.

Jie susikirto ant laiptų. Šūdas pažvelgė į tą jėgą, kuri pajegė užtverti kelią neįtikėtinai valiai negerti. Ji žiūrėjo tiesiai į akis įžūliai, tarsi ji čia būtų valdovė:
- Tu mano sapnas, aš tave išsigalvojau.
- Man tas pats, tik einam negerti, - atsakė Šūdas.
- Tam tave ir išsigalvojau.

Jie nuėjo keliais kuriems nėra vardų, slapčiausiais keliais jos viduje. Aplink buvo tamsa, kurioje slėpėsi viskas, kas negali sutilpti žodžiuose. Baugu eiti tolyn. Nieko negali būti baisiau, kaip nuoširdžiai žvelgti į save. Nesuvokiama baimė, kad subliukš įsivaizduojamas „aš“ modelis ir pamatysi kas esi iš tiesų. Ji surakina, kad negali judėti. Šūdo smarvė aplink. Viena ant kitos šliaužia lervos ir kirmėlės. Jos labai arti. Viena ropoja tau per smegenis ir diktuoja visą spektaklį aplink.
- Kas tu?
- „Aš“ esi tu.
Paniškai norisi bėgti bet kojos sustingusios iš baimės. Nei lašo valios. Geriau apie tai negalvoti, geriau į tai nesigilinti. Nesvarbu, kad viskas vyksta tavo galvoje.

Norisi bėgti kažkur į kitą laiką, kitą vietą, kitą „aš“, kuris patinka labiau. Pro akis bėga prisiminimai, kažkur matyti vaizdiniai. Žmogus su pelės kostiumų. Jis iš kažkur kitur, iš kažkieno kito sapno. Viskas skrieja šalia, lyg būtų atėję iš vieno. Nėra skirtumo tarp iliuzijos ir tikrovės, pradžios ir pabaigos, jos ir Šūdo.

Jie stovėjo ten kur susitikę ir negėrė bei nerūkė.
- Ar tai sapnas? - paklausė Šūdas.
- Tik nereikia galvoti.
Šūdas išsiropštė pro langą - jie vienas kitą suprato be žodžių - ištiesė rankas lyg sparnus skristi.

Jinai nežiūrėjo kaip bevardžiai herojai bandė jį nukrapštyti nuo šaligatvio. Jau buvo laikas keltis.