Išalkai? Užkąsk

Baisiai noriu valgyti. Nubėgu į virtuvę ir nieko nelaukusi čiumpu pintinėje gulintį patrauklų obuoliuką, kurio viena pusė skaisčiai nuraudusi, kita gi – žalut žalutėlė. Tačiau, prisiminusi Snieguolės istoriją, nedvejodama atsikandu žaliosios pusės. Oi, rūgštu! Skonis toks pat, kaip ir pavydo, matant mylimą vaikiną bučiuojantį gražią panelę, ilgomis, saulėje tviskančiomis garbanomis. Nemalonus jausmas. Praveriu šaldytuvą ir, permetusi akimis jo turinį, į burną įsimetu šaltai rūkytos dešros gabalėlį. Deja, nepastebėjau, kad ji su itin aštriais prieskoniais. Burnoje kartu, būtent taip, kaip nutinka kai įskaudini artimą žmogų, matai nelaimingą jo fizionomiją ir žinai, kad tai tavo kaltė. Pfui. Noriu kažko saldaus, todėl pačiumpu nemažą gabalą baltojo šokolado. Mmm... saldu. taip saldu, kaip ir bučiuoti mylimą vaikiną, žiūrėti į jo besišypsančias akis ir klausyti tylos, kurioje abu girdime tai, ko žodžiais neišsakysi... Ach, ačiū, aš jau soti. Atsigeriu vandens, kuris viską nuplauna taip, kaip ir bėgantis laikas ir ramiu skrandžiu grįžtu prie nebaigtų darbų. Įvairus tas gyvenimo meniu.