Nėra šviesos tunelio gale...

Tamsi Vilniaus miesto gatvė. Ant kalnelio, šalia sąnkryžos, šviečia „Pirk pigiau“ parduotuvės švieslentė. Ryte tokios tamsios senamiesčio gatvės būna tik žiemą. Kas penkias minutes pravažiuoja po vieną automobilį. Tai koks naujas, blizgantis, naujo piliečio „eM“, tai techniškai netvarkingas darbo liaudies atstovo „VėWė“, tai buvusio kolūkio pirmininko sena „Volga“. Vieni po nakvynės naktiniame klube kuria pasiaiškinimus žmonai – namų šeimininkei, kiti mąsto, kuris kandidatas šį kartą atpigins kurą, jame nepripylus dar kokių nors alkoholinių gėrimų, o dar kiti galvoja, kaip nuvažiavus į kaimą pas tėtukus, negalinčius gyventi be ūkio, išpešti dar didesnės naudos nei praeitą savaitgalį.

Per pėsčiųjų perėją kulniuoja išvargintas, gyvenimo naštą tempiantis lietuviškasis „bomžas“. Ir ne mokslas ten jam ant kupros, ir ne biblija – tikrai ne, o jo sunkaus darbo vaisius – krepšys su tuščiais, rudais ir bespalviais, po penkiolika ir po dvidešimt centų alaus buteliais. Šio lytį ir pilietybę praradusio „žmogaus“ tikslas tik vienas – gyvam pasiekti kitoje gatvės pusėje mėlinuojančius kioskelius ir gauti atlyginimą bei padėką už visos nakties triūsą, už kiekvieną nušlifuotą plytęlę. Flakonėlį kvepiančio ir gyvenimo spalvas jam parodančio eleksyro „Troinoj“ bei sielos ramybę. Paskuj jį, su vilnonės kojinės atirusiu siūleliu žaisdamas, šuoliuoja pagyvenusio amžiaus juodas katukas. Nežinia, tai – jis, ji ar tai, visi susidaro nuomonę apie jį vien tik iš spalvos. Rasizmo auka. „Bomžas“, gavęs tai, ko siekė, negrįš atgal iki kito ryto, o abstinentas gyvulėlis, neradęs linksmo draugo šioje pusėje, ir toliau lakstys „zebru“, ieškodamas nuotykių. Jis juk ne žmogus – nežino, kad iš pat ryto neša nelaimę kažkada buvusiems laimingais, vairuotojams, kad Juodo katino prakeiksmas persekios juos iki artimiausios judrios sankryžos.

Gal šešiasdešimt, gal aštuoniasdešimt kilometrų per valandą neleido juodukui pasidžiaugti nauja diena. Negrįš pas stoties draugus į konteinerį Lietuvos „Tomukas“, nepgaus jisai savojo „Džerio“. Prilipo rie Žigulio radiatoriaus plaukuota mėsos masė, sumalė propeleris apkramtytą, mažąją galvutę. Nepatenkintas bus šio patriotiško automobilio vairuotojas tuo, kad reikės gramdyti vemt verčiančiais mėsgaliais aplipusius kauliukus, valandą jo brangaus laiko atims žibintų šveitimas. Visa diena bus sušikta, gal nuo to nukentės jo žmona, vaikai, o gal degalinės darbuotojai. Jis net nežino ir niekas jam nepasakys, kiek daug jis pasitarnavo Lietuvai, kiek brolių išvadavo nuo tokio baisaus prakeiksmo. Nežinai, pilieti, kas galeėjo važiuoti tą dieną tuo keliu, kokių permainų būtume susilaukę mes, nieko dėti Marijos žemės gyventojai. Gal sprogtų dar viena parduotuvė ar dar vienas didžiai gerbiamas narys netektų savo mylimosios audiomagnetolos, gal dar baisiau pabrangtų cukrus ir „kaukolinis“ ar dar labiau sumažėtų pensijos.

Taigi važiuoji žmogus ir nežinai – didvyris tu ar žudikas, melstis tau ar pasikart. Taip ir gyvenam nežinioje, ir vis laukiame, kol kas nors mus apšvies: ar radijas, ar televizija, ar bulvarinė spauda......