***

Atrėmus kaktą į skliautuoto lango grotas,
Pašaipiai vėpso perkreipta fizionomija nakties,
Šešėly dunkso žmogiškos ramybės ešafotas –
Vis laukiu nesulaukiu įkyrios minties baigties.

Jaučiu, į veidą man šnopuoja sapno plaučiai,
Astmatiškai giedodami choralą nykumos,
Pribaigtą dieną mėsinėja laiko griaučiai,
Ir srūva nulinčiuotos žvaigždės ant mėnulio seklumos.