ėjau iki galo

Sustojau staiga, kai man toptelėjo galvon mintis, - prisiminiau mamos žodžius „neik, prašau tavęs“. Mane rūsčiai putojantis ir mėlynas jūros vanduo skalavo nuo šlaunų lig krutinės, o povyza tokioje situacijoje susidomėjimo nekėlė – kiek susikūprinęs (man tai įprasta, daktarams irgi – genai mat) ir laikantis save glėbyje. Rankų pirštai tarsi metalofonu grojo mano šonkauliais – aukštyn ir žemyn – visai be garso. Vieninteliai garsai – jūros ošimai, užgožiantys dantų kalenimą.
  „Neik, prašau tavęs. “
  „Na ir neisiu. Stoviu. Nežliumbk. “
  Ko tik nepamatai sustojęs ir neidamas... panašios situacijos dažnai ištinka laba veiklius žmones, kai tarytum pats dangus juos sustabdo ir jie pamato daugel neregėtų dalykų ir jausmai plūste plūsta jais.  O dabar aš praregėjau. Nušvito akyse *jaunuolė* baltomis kaip sausas jūros smėlis kasomis. Jų nepastebėjau iškart todėl ji pasirodė man pliku momenėliu. Vėliau tik apčiuopiau akių laukais *jos* baltus plaukus it debesis, pripildytus tik dugne skęstančiais lietaus lašeliais. Mane pribloškė iliuzija. Balti plaukai susigėrė į smėlį ir dabar tik mažos smėlio smiltys gyveno ant *josios *galvos. Toji iliuzija neišsisklaidė netgi nužvelgus visą pakrantę – nuo rytų ligi vakarų, kur ji vis nyksta ir nustoja besivaidenus, kaip sminganti saulė.
  Tada *ji* visai žmogišku balsu prašneko:
- Kodėl stovi jūroje čia vienas? Jau kelias valandas vaikštinėju skersai išilgai ir stebiuosi tavo ištverme.
  Negalėjau iškart atsakyti: dar sapnavau ir buvau kaip pagiringas valstietis, kuriam ryte nubudus reikia gerokai atsitokėti: išgerti kubilą vandens, vėl kristi į guolį ir šiaip ne taip pasmerktu ir beviltiškai saldžiu balsu prašyti žmonos nudirbti rytmečio darbus.
  Visgi aš ne tik apgirtęs, bet ir sušalęs, o tai padeda palaikyti žemišką ryšį.
- Stoviu, nes..., - būčiau melavęs bet kurį kitą kartą, tik ne šį – ne tokiomis aplinkybėmis, - nes mama pasakė niekur neiti.
  *Jos* žvilgsnis įstrigo manyje. Tuo metu nejaučiau nei šalčio, nei šilumos.
- Kaip tai? Mama liepė įlipti į jūrą ir priaugti prie smėlio?
  „Pastabumas tikrai pavydėtinas“, - pagalvojau.
- Na, ne visai taip... Man prieš išeinant ji meldė neiti, bet tik dabar aš suvokiau, ką ji man sakė.
  *Jos* plaukus tuomet nuo kranto iki kopų draikė vėjas ir baltos kruopelytės kūrė ūkanotą aurą aplink *ją*.
- Aš manau, kad tavo mama ne tai turėjo omeny. Turbūt ji nenorėjo, kad išeitum iš namų.
  Kilstelėjau permirkusius antakius.
- Galbūt... bet kas dabar žino?.
- Aš, - atsakė nesupratusi, o gal veikiau nenorėdama suprasti retorikos.
  Dar kalbėjo:
- Gerbti motinos žodį yra gerai. Bet nereikia visko taip dramatizuoti. Lipk iš vandens ir e i m e... Jeigu tau mano žodžiai rodosi pernelyg tušti ar savanaudiški, tai prisimink drąsinančius mamos žodžius. Tikiu, kad jų netrūko.
Jos kalbėsena buvo PILNA emocijos, pavaldžios *jai*. O aš jau buvau *jos* pavaldinys, nors formaliai vis dar priklausiau jūrai.
- Taip... dabar menu ir „niekad nesustok“, ir „eik iki galo“ ir aibę kitų jos paskatinimų, tame tarpe ir „lipk iš vandens, o lūpos kaip sprogusios mėlynės“.
Taręs tai, be jokio kliuvinio priešaky žengiau jos link. Nejutau ir bangų mušos ar slegiančio vandens. Dabar ėjau... ėjau iki galo.