Gyvenimas už penkis

I SKYRIUS: Apie frazę...

“Bus, kaip aš pasakysiu! ” Ko gero  ši frazė pastaruoju metu tapo pati mėgstamiausia Saidui. Ypač po tos dienos, kai ant jo pečių gulė praktiškai keturių šeimos narių išlaikymo rūpesčiai. Vos kiek jaunesnės už jį patį sesers studijos universitete, dvynių žengimas iš mokyklos į suaugusiųjų gyvenimą, mažosios Betės kasdieninis krykštavimas ir pastovūs vaikiški norai čia įsigyti naują lėlę, čia sukirsti dvigubą ledų porciją ar tiesiog pasisupti ant kojos vaizduojant arkliuką. Varge, jam jau net koktu pasidarydavo išgirdus šią frazę, kai po dvylikos valandų darbo servise vos grįžus namo tekdavo ir toliau vaidinti “darbinį arklį”. Saidas atsiduso. Vakarienė už nedidelio, tačiau tvarkingo virtuvinio stalo, apkloto languota šviesiai salotine staltiese ir per jo vidurį pastatyta vazele su visada žydinčiu gėlės žiedu jį nuteikdavo raminančiai.
-Tavo vakarienė. -Sesuo pastatė šalia jo lėkštę su dar garuojančiu omletu. -Ką gersi: kavos, arbatos?
-Koks skirtumas. Išvirk arbatos ir viskas. Beje, kaip sekasi Kris ir Aleksui? Tas pastaruoju metu visai nesimoko, o egzaminas ant nosies.
-Nesirūpink, jis dar ir už tave išlaikytų. Beje, kada paskutinį kartą tikrinai jo pažymius? Jie visai neblogi, sakyčiau, netgi geresni nei Kristinos.
-Aleksas mokosi geriau?
-Kai kuriuos dalykus taip.
-O Kristina?
-Bijau, kad jai sunkiau. Ji psidarė labai uždara. Nežinau, kaip ją prakalbint.
-Po nelaimės visi pasikeitėm.
-Tik ne tu, ar ne?
Saidas krenkštelėjo. Niekada nebuvo malonu kalbėti apie tai, kas nutiko, ypač prabėgus vos porai mėnesiu. Tačiau ir tekantis laikas nelabai temažino skausmą, netekus abiejų tėvų ir vyresniojo brolio.
-Tau reikėtų pasiimti laisvą dieną, visai nusivarysi nuo kojų. -Klaudija užpildė stojusią tylos pauzę.
-Iš to serviso mes valgom, perkam drabužius ir mokam mokesčius. Neaiškink man, kada ir kiek turiu dirbti.
-Gerai, nesipūsk. Tik norėjau tau priminti, kad dar nesumokėjau už elektrą ir vandenį.
-Sumokėsi rytoj, paliksiu tau pinigų. Ir nupirk ką nors Betei. Batukus ir striukutę ji jau išaugo, o rudenį reikės leisti į mokyklą. Tik pirk kiek didesnius.
Klaudija šyptelėjo.
-Žinau. Visada perkam didesnius, ji juk vaikas.
-Labai greitai augantis vaikas. Be to tik dabar pastebėjau kokia nesąmonė mūsų prekybos centruose. Suaugusiųjų drabužiai kainuoja beveik tiek pat, kiek vaikiški, nors šiuos po poros mėnesių reikia išmesti. Nesuprantu iš kur tokios kainos.
-Vaikam jie naudoja nekenksmingą pluoštą.
-Ką tokį?
-Nieko, sakau, valgyk kiaušinienę, ji tuoj atšals. -Klau atsigrįžo į viryklę, kur jau ėmė švilpti virdulys. Mergina nuslėpė šypseną nuo vyresnėlio pagalvojus apie tai, kad išties niekada nesiklauso jo patarimų. Kaip atrodytų vaikas su dviem dydžiais didesniais batais ir paltuku. Ji darsyk šyptelėjo jau pildama arbatą.
-Ko šypsais?
-Nieko. Ji miega kaip užmušta ir sapnuoja tavo arkliuką.
Saidas prunkštelėjo. Ši žinia atrodė itin maloni.
-Gerai, paliksiu tau pinigus mokesčiams ir mažei. Nusivesk ją kur, gal į parką. Rytoj grįšiu vėlai. Beje, gal derėtų Kris apsilankyti pas psichologą.
-Žinai, kad ji niekada ten neis. Tipiška paauglė, bijanti bendraamžių apkalbų, pašaipų ir dar galai žino ko. Taip, jai sunku, bet juk tai krizė ir ją reikia išgyventi, be to jau ir taip neišsimokam už Bet.
-Taip, bet gal tas pats padarytų nuolaidą.
-Juokauji? Jis jau dabar raukiasi, kai nuvedu Betę. Tiesą pasakius nebenoriu daugiau ten jos vesti. Mergaitei padėsim ir namie.
-Ji vis dar šlapinasi į lovą?
-Taip. Ir vis dar atbėga vidurnaktį pas mane, nes susapnuoja kažką baisaus. Iš kažkur įšsigalvojo, kad po jos lova gyvena krokodilas ir vos šiai nuleidus kojas taikosi jas nukąsti. Įsivaizduoji!?
-Tau reikėjo pasakyti, kad ten tokio nėra.
-Žinok pasakiau, kad ten yra du! -Mergina susiraukė. -Aišku, kad jai taip pasakiau. Tu kada nors girdėjai ką nors apie vaikų fobijas?
-Klausyk, mediciną studijuoji tu, ne aš. -Jis pakilo.
-Prie ko čia medicina? Mergaitė bijo, nes patyrė traumą, jai reikia švelnumo, dėmesio. Jai reikia, kad kas su ja pabūtų, pasektų pasaką, o ne leistų vakarais muziką, gertų alų ir žiūrėtų futbolą.
-O va tai gali sakyti Aleksui.
-Ir jai reikia tavo arkliuko. -Klaudija šyptelėjo susisupdama į frotinį chalatą.
-Gerai, juk žinai, kad arkliukas visada vietoj.
-Žinau. -Ji apkabino brolį. -Ką mes be tavęs darytume, m?
Saidas pavėlė jos plaukus, tada pats nepastebimai šyptelėjo. Šita smulkutė mažutė būtybė visada jį mokėdavo nuraminti. Ir netgi tada, kai atrodydavo, kad viskas slysta iš po kojų, ji rasdavo žodžius, kurie jam padėdavo. Pačią sunkiausią akimirką, pačioje įtūžio  viršūnėje ji įsiterpdavo taip, kad nebelikdavo nei pykčio, nei pagiežos. O kartais tiesiog patylėdavo... Netgi tai buvo veiksminga. Saidas net kreivai šyptelėjo pagalvojęs, kaip tada kvailai skamba ta jo pamėgta frazė, šiuo atveju virsdama į visišką absurdą. Išties jis suvokė, kad toli gražu ne viskas  klostisi taip, kad jis nori ir pasako. Aišku, po tėvų žūties tai, kad jis liko vyriausias ir vienintelis šiuo metu uždirbo pinigus, įpareigojo jį jaustis atsakingu ir siekti tapti autoritetu savo namiškiams, tačiau kai rytais bėgdama ir užsitrenkdama vonioje mažoji Betė parodydavo jam liežuvį, o Aleksas tiesiog pasiūsdavo jį po velnių, vos Saidas bandydavo jam paaiškint, kaip nedera dar nebaigusiam mokyklos vaikinui ilgai valkiotis vakarais, jo didybės rūmas duždavo. Saidas vėl pasijusdavo tik darbinis arklys, kuris tebuvo reikalingas į šeimą parnešti pinigus. Kartais vaikinas net džiaugdavosi, kad visą dieną praleidžia darbe ir nesimaišo namiškiams po kojomis. Tai, kad dažnai jam pasirodžius subjurdavo jų nuotaika, jis pastebėjo ne pirmą kartą. Net po poros menesių vertimosi iš kailio ir ketinimo atstoti tėvą, pastangos vis dar buvo bergždžios. Net daugiau. Saidas spėjo suprasti, kad tėvo vietos niekada neužims. Štai kodėl jam patiko Klau, kuri beveik niekada jam neprieštaraudavo, jo dažnus niurzgesius priimdavo tylėdama ir netgi kai jis matė, kad sesuo, vis tik pasielgia savaip, nors buvo pažadėta kas kita, net tada Saidas nusileisdamas tylėdavo. Bet tik Klaudijai.
-Einu gult. -Saidas išsisuko iš sesers rankų. -Eik ir tu.
-Man dar reikia suplauti indus, tada užeisiu pas Kris.
-Ji dar nemiega?
-Ko gero ne. Šiandien visą dieną mokos. Kitaip nei Aleksas, jo dar nėra.
-Ką?! Nėra Alekso?! Poryt jam egzaminas!
-Nešauk. Ne aš tą egzaminą laikysiu. Nėra ir tiek. Matematika jam sekasi, be to žinai, kaip jaunimas dabar laiko egzaminus.
-Mhm. -Saidas palingavo galvą. -Žinau. Ir dažniausiai tokius gudručius arba pagauna, arba...
-Arba jie sėkmingai išlaiko. Na eik.
Prieškambaryje sugirgždėjo durys. Tada trinktelėjo. Saidas atsigrįžo garso pusėn.
-Na va. Ir jis. Juk sakiau, kad greitai grįš. Eik gulti, Saidai.
Aleksas kaip tik avėsi batus, kai Saidas žengė į prieškambarį. Nereikėjo būti dideliu ekspertu, kad užuostum nuo vaikino sklindantį alkoholio kvapą. Jis kiek šastelėjo į šoną.
-Fuck!
-Kur buvai? Žinai, kiek valandų? -Saidas susiraukė parimdamas į durų staktą.
-Kur aš vaikštau, mano reikalas. –Aleksas pakėlė galvą.
-Tau greit egzaminai!
-Klausyk, neaiškink man! -Vaikinas atsitiesė, galvą kiek kilstelėjo aukštyn. Kvapas padvelkė kiek stipriau.
-Vėl gėrei?! Fuck, mes taupom kiekvieną centą, o tu randi iš ko linksmintis!
-Užsikrušk, debile, ne iš tavo geriu! -Aleksas stumtelėjo jį šalin nuo praėjimo. -Ne tavo reikalas kur aš, su kuo aš ir ką aš darau! Tu man ne tėvas, tad neaiškink! Ir išvis, jau geriau tu būtum buvęs toje mašinoje! Tu! -Nelaukdamas atsakymo žengė pro jį ir būtų nuėjęs, jei Saidas nebūtų jo nutvėręs už rankos.
-Ne, palauk! Kol gyvenam kartu, tai kartu vienas kitu ir rūpinsimės!
Vaikinas staigiu judesiu išsuko ranko iš brolio gniaužtų, tada vėl jį tiesiog stumtelėjo atgal.
-Pasakiau, ne iš tavo geriu! Nekrušk man proto! Sakiau, geriau ten būtum buvęs tu!
-Baikit! Aleksai! Ką kalbi, viešpatie!? -Klau stojo tarp jų. -Ir vėl... Aleksai, tu girtas, eik gult! Saidai, ar gali tu nors kartą jam nusileist? Jūs gi broliai! Na būk protingesnis!
Saidas vėl susiraukė, tada tiesiog simboliškai nusispjovė ir žengė šalin. Dar girdėjo, kaip už nugaros trinktelėjo durys, kaip Aleksas kažką aiškino Klau, kaip dėl kažko juokėsi. Pastaruoju metu šiuose namuose jis tegalėjo pakęsti Beti juoką. Ir ne tik todėl, kad ji dar nemokėjo piktai juoktis, o ir dėl to, kad ji dar gerai nesuvokė, kas iš tiesų nutiko. Ji čia juokėsi, čia verkė, tačiau  kiekviena emocija atrodė tokia tikra, kad norėjosi ir verkti ir juoktis kartu su ja.
Saidas šyptelėjo vėl stojęs palėpės tarpdury, kurioje buvo įrengtas mažosios kambariukas. Atrodo ji vienintelė tikrai jo klausė ir tikėjo kiekvienu jo žodžiu. Atrodo jai vienintelei dabar jis atstojo ir brolį ir tėvą ir vaikystės draugą, kurių ji neturėjo kieme. Tai nereiškė, kad kieme nėra vaikų. Gretimi kaimynai turėjo juos tris. Vaikai lakstė linksmai krykštaudami, karštomis dienomis maudėsi pripučiamam baseine, vedžiojo šunį, gaudė drugelius, vežiojo vežimėlį su limonadu, medyje statė namelį... Beatričė nėjo prie jų artyn. Ne todėl, kad nenorėjo su jais bendraut ar to nemokėjo. Nuo tada, kai mažiausias jų išvadino ją našlaite ir išaiškino, kad tėveliai niekada negrįš, o vidurinysis apšaukė, kad ji daranti į lovą, Beti net nesirodė kieme, kai šie ten žaisdavo. Atrodo, šiuo metu vienintelė jos svajonė buvo gauti dovanų mažytį šuniuką, kuriam ji galėtų atiduoti visą savo dėmesį ir švelnumą, tačiau tiek Saidas, tiek Klau bijojo, kad tai tebus tik eilinė laikina vaiko užgaida, kuri išblės po savaitės ar dviejų ir gyvuliu jiems teks rūpintis patiems ir galiausiai atiduoti jį į prieglaudą, nes jam nebeliks laiko ir pinigų jį šerti. Tai būtų dar viena trauma vaikui, o to mažiausiai reikėjo.
Betė miegojo iki pat nosytės užklota margaspalve antklode, išmarginta kažkokiais linksmais animaciniais personažais, kuriuos tepažinojo patys vaikai. Saidas galėjo prisiekti, kad Betė būtų be vargo išvardinusi visų jų vardus, nors vargu ar taisyklingai pasakytų savo namų adresą ir šeimos narių vardus ir pavardes. Saidas nejučia šyptelėjo. Ta ramuma, kurią jis dabar pajuto, užliedavo jį kiekvieną kartą, kaip jis štai taip žvelgdavo į ramią miegančią būtybę, kurios sapnus pats taip tausojo. Saidas gerai paminė, kaip kartu su tėvu baigė rengti mažajai palėpę. Dirbo dviese, nes Aleksas mokėsi mokykloje, o vos grįžęs išskuosdavo su kaimynų vaikais dviračių lenktynių, Saidas niekada nestudijavo. Netgi tada, kai mokyklą baigė aukso medaliu, nes to labai norėjo tėvas, jis net nebandė stoti į universitetą. Kaip tik tą vasarą jis padėjo įrenginėti naujai nupirktą namą. Visos jo svajonės tartum buvo atidėtos kuriam laikui į priekį, o po to taip ir liko svajonėmis. Ypač dabar gerai jis suprato, kokią klaidą padarė tada, kad nepadavė paraiškos dėl stojamųjų. Taip, jam patiko automobiliai. Galima buvo pasakyti, kad tai buvo jo aistra, po jo lova visada mėtėsi daugybė žurnalų su pusnuogėm moterim, reklamuojančiom naujausius modelius. Aleksas dažnai juokdavosi, kad tuos žurnalus Saidas perka ne dėl apsinuoginusių pupyčių, o dėl ištaigingų vienetinių modelių, į kuriuos jis taip dažnai žiūrėdavo tokiu godžiu žvilgsniu, kokiu Aleksas apžiūrinėdavo panelių kojas. Saidas šyptelėjo padėdamas mažosios žaislinę mašinėlę ant lentynos. Ir lentynas, ir visas palėpės sienas Saidas buvo iškalęs savo rankomis. Kruopščiai nušveistos medinės dailylentės jau buvo kiek patamsėję, tačiau vis dar blizgėjo nuo permatomo lako. Net kiekviena kabutė ant sienų, ant kurių Beatričė laikė susikabinusi savo pliušinius meškučius, zuikučius ir kitokius minkštus žaislus, buvo įtaisyta Saido rankomis. Atrodė, kad prie kiekvieno namų darbo, kuris čia buvo atliktas, pirmiausiai rankas buvo pridėjęs Saidas. Vaikinas užtraukė spalvingą užuolaidą ant nedidelio stogo langelio, kurį irgi buvo padaręs pats. Gerai atsiminė, kaip kažkada Betė skundėsi, kad į jį naktimis barbena kažkieno pirštai. Matyt tai buvo vienos iš baisių pasakų apie piktas raganas vaisius, kuomet vaikas ėmė bijoti. Ne kartą ji atbėgo pas jį ar Klaudiją išgirdusi, kaip senos obels šakos brūžina į nedidelį stogo langelį. Netgi aiškinimai ir langelio atidarymas ir parodymas to, kas yra lauke, tada nenuramino mažosios. Saidas nepagailėjo gausiai vedančios obels šakų ir jas nupjovė. Tik tada mažylei buvo kiek ramiau. Tik apmaudu, ne ilgai. Po tėvų žūties senieji košmarai vėl grįžo. Nuo nakties baisybių nesaugojo nei budriai prie jos lovytės naktimis budintis zuikis, nei nuo lubų nukarusi sapnų gaudyklė. Mažoji dažnai šokavo iš šlapios lovos ir šaukdama švelniu tigriniu kilimėliu pasileisdavo į  Klaudijos kambarį. Nejučiom Saidui suspausdavo širdį, kai kartas nuo karto jis pastebėdavo, kad netgi mažylė tolsta nuo jo. Prisimindamas laikus, kai jis lankydavo tiek jo, tiek Klaudijos kambariuose, dabar jis matė, kad ji beveik visada bėgdavo pas Klau. Ir net kai atėjo laikas, kai ji beveik niekada neužsukdavo į Saido kambarį, jis vis dar laikė jas vos praviras, tikėdamasis, kad vieną naktį jį apkabins mažos švelnios rankytės. Vaikinas puikiai suprato, kodėl mažoji vis rečiau lankosi jo kambaryje, kodėl jo lovą pakeitė Klaudijos lova ir kodėl tas mažas spalvingas vaikiškas knygeles skaito ji, ne jis. Kiekviena minutė praleista darbe tolino jį nuo šeimos, nors kartais jam pačiam taip reikėjo tos minutės. Jis vėl pamąstė apie Bet. Mažoji būtybė nebuvo verta, kad jai būtų skiriama mažiau dėmesio. Tik dėl jos jam spaudė širdį, kad jis gali skirti vis mažiau laiko. Gal jei jis dažniau būtų namie, viskas būtų kiek kitaip. Bendrą kalbą jis rastų ne tik su Klaudija ir Bet, bet ir su Aleksu ir jo dvyne. Kas supaisys tuos dvynius... Net būdami skirtingi, jie rodės iš žvilgsnių suprasdavo vienas kitą, dengdavo vienas kitą, išsukdavo iš pačių kebliausių situacijų, kai atrodydavo, kad prisidirbdavo abu. Ir net tais atvejais, kai tai padaryti nepavykdavo, Aleksas kaltę prisiimdavo sau. Vyriškai ir broliškai, nors kalti būdavo abu. Už tai Saidas jį gerbė ir mylėjo, nors niekada jam to nesakė ir niekada už tai nepagyrė. Ir nors retai brolis ir sesuo kur vaikščiodavo kartu, mokykloje jie būdavo išvien  kaip uola. Suolas greta suolo, pokalbiai valgykloje, pertraukų metu, tylūs šnabždesiai apkalbant naujokus, žvilgsnių gaudymas, paprastas peties paspaudimas... Visa tai atrodė taip paprasta ir elementaru, tačiau būtent tai juos taip artino. Kažin ar kas galėjo papasakoti  apie Kristiną daugiau, nei Aleksas. Netgi įžvalgioji sesuo Klaudija nežinojo tiek, kiek apie vienas kitą žinojo jiedu. Ir taip buvo, kol... Kol neįvyko tai, kas griovė kiekvieno jų gyvenimą: Beatričės, Kristinos, Alekso, Klaudijos ir... Saido.
Saidas puikiai suvokė, kad neleis Aleksui padaryti tos pačios klaidos ir mesti mokslus, nors ir kaip būtų sunku. Dar labiau, Aleksą jis laikė tuo, kuris galėtų padėti šeimai netgi labiau, nei jis dabar gali tai padaryti. Jis ryžosi arti šeštadieniais ir sekmadieniais, idant šeimai netrūktų nieko, kad ji neklystų ir nepraleistų progos. Tai, kad laikas negailestingai neša svajones, daužo viltis, kaip kad laivus per audrą daužo vėjas, Saidas ne kartą buvo įsitikinęs. Jau seniai jis vadovavosi nuostata, kad daryti viską reikia savu laiku, nes vėliau tam arba neliks laiko, arba noro.
Saidas pataisė anklodė, kurią ji ką tik nusispardė, tada dar pakėlė nuo žemės keletą drabužėlių ir sulankstęs padėjo juos į restauruotą komodą, tada dar pervertė keletą vaikiškų knygelių. Juokinga, kiek metų prabėgo, o jos vis dar buvo apie tą patį... Tas pats batuotas katinas, vilko baisiai išsigandusi Raudonkepuraitė ir bailiai medžiotojai, Karabasas Barabasas... Ta pati nemirštanti klasika... Jis vėl šyptelėjo. Pats jau pamanęs, kiek kartais nedaug reikia, kad pabėgtum nuo rūpesčių ir nors kartais pasijustum laimingas. Nesvarbu, kad akimirką.
Mažylė apsivertė ant kito šono. Gal sprindžio nesiekiančios dvi šonuose tvirtai surištos arklio uodegytės matomai kiek spaudė, trikdydamos ramų miegą. Saidas švelniai ištraukė plaukų segtukus, išlaisvindamas tamsias garbanėles. Beatričė šyptelėjo per miegus, kai brolis pabučiavo jai kaktą, tada išeidamas  tyliai užvėrė kambario duris.